Garsus prancūzų politikas, judėjimo „Nepasidavusi Prancūzija“ lyderis, kandidatavęs į Prancūzijos prezidento postą, Žanas Liukas Melanšonas (Jean-Luc Melenchon) iškviestas į teismą birželio 26 dieną pagal Prancūzijos banko „Societe Generale“ ieškinį, ketvirtadienį pranešė laikraštis „Echo“.
Žanas Liukas Melanšonas
Praėjusių metų balandį bankas „Societe Generale“ pareiškė ketinantis bylinėtis su dviem prancūzais, kurie jį kritikavo dėl „Panamos dokumentų“ skandalo.
Banko vadovybė tuomet pavadino kaltinimus Ž. L. Melanšonui nepagrįstais, kai šis pavadino banko administraciją „melagiais“, palaikiusiais mokesčių slėpimą.
Kaip skelbta „Panamos dokumentuose“, „Societe Generale“ padėjo savo klientams atidaryti slaptas banko sąskaitas steigiant „mokesčių rojaus“ zonose apie tūkstantį fiktyvių lengvatinio apmokestinimo bendrovių.
Reuters nuotr.
Ž. L. Melanšonas savo ruožtu pareikalavo „rūsčios bausmės“ „Societe Generale“ bankininkams. Banko vadovai pavadino Ž. L. Melanšono žodžius šmeižtu ir kreipėsi į teismą.
Tarptautinis žurnalistinių tyrimų konsorciumas, įsikūręs Vašingtone, 2016 m. balandį paskelbė ištraukas iš 11,5 mln. dokumentų. Pernai balandžio pradžioje nutekinti Panamos teisinių paslaugų firmos „Mossack Fonseca“ dokumentai atskleidė, kaip įtakingi politikai, verslininkai ir sportininkai naudojasi lengvatinių mokesčių bendrovėmis ir „mokesčių rojais“, kad nuslėptų savo turtą ir išvengtų mokesčių.
Gausi kategorija veikėjų, gausiai teršiančių moderniąją elektroninę informacinę erdvę. Pavadinimą jiems nepigu rasti, štai vėl ieškau. Bet randu ir teikiu kol kas tik pasiūlas pačių autorių savivokai ir apsisprendimui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal tai, ką rašo ir barsto atitinkami autoriai, esu linkęs du pirmuosius porūšius (apsimetę pamišėliai, slapti agentai) subendrinti ir žymėti APSA. Galėtų taip žymėti ir portalai. Trečiasis porūšis, NV (neapykantos kompleksų vergai), kuris kabina jau masių psichologijos erdvę, telieka atskiram tyrimui. Jam reiktų rimtų sociologijos institutų.
Reiškinys ir kadrai
Alternatyvi internetinė žiniasklaida – gerai; ji apsunkina diktatorių galimybes taikyti atvirą, tiesioginę (režimo priešai!) bei netiesioginę cenzūrą – autocenzūrą. Tą ir tą skelbti nepatartina, nukentėsi), išsibraukyk pats. Per elektroniką ir po slapyvardžio kauke gyvensi saugiau.
Tačiau taip atsiveria didžiulė perspektyva, kad viliojančia alternatyva taps bet kurią žiniasklaidą užgožianti brutali (tuo patraukli?) purvasklaida. Šis terminas – ne mano; tačiau jis kadaise, dar mano laikais, pasirodė ir buvo vartojamas tam tikrai popierinių tekstų produkcijai apibūdinti.
Aš mėginau siūlyti kitą: žiniaklaida. Deja, neprigijo, nors keršto pėdsakus juntu. Viską lemia kadrai (J. Stalinas).
Slaptiniai
Nuoširdus bičiulis, tikras krikščionis ir sąjūdininkas Antanas Račas yra pasakojęs, tad liudijęs apie liaudišką terminą (bene Kelmės rajone) anokiems veikėjams apibūdinti: „slaptiniai“. Tai politinė ardomoji gandosklaida – prieš ką nors – iš lūpų į lūpas, iš ausies į ausį. Interneto epocha atnešė mūsiškei pasaulio provincijai Lietuvai tikrą slaptinių profesijos sprogimą. Tik varyk!
Prisiminkime ir Stasio Lozoraičio patirtį, su kuo jam teko susidurti kandidatuojant prieš A. Brazauską prezidento rinkimuose: „Lietuvos kraujas užnuodytas“.
Interneto cunamiai atėjo vėliau.
Karas prieš mirusius
Prie visko pratęs, vis dėlto įsiminiau vieną naujausią eilinio anonimo šedevrą: neva mano tėvas Gabrielius (!) buvęs KGB agentu (tą skleidė Audrius Butkevičius, Vytautas Petkevičius, Rūtelė ir kiti APSA), todėl jis vienintelis likęs iš 1941 m. Laikinosios Vyriausybės narių, kai visi kiti – sušaudyti! Nesušaudyti, beje, net JAV federalinės valdžios išteisinti kaip J. Ambrazevičius-Brazaitis, bet argi tai portalui svarbu. APSA skatinami siautėti ir uždarbiauti kiek tik nori. Svarbu, kad reikiama politine kryptimi.
Mirusiųjų karai dažnai turi vieną generalinę dimensiją: tai gyvųjų karai. Ieškok moters, sakydavo prancūzai. Žiūrėk, kam buvo naudinga – čia bendro pobūdžio amžinas patarimas ieškantiems tiesos ir teisingumo.
O kam naudinga infotechnikos pažanga su totalia padorumo ir moralės atžanga? Pūdymo gyventojams, taip išeina. Paverskim civilizaciją totaliu pūdymu. Iš pačių pamatų! Ir pastatysim naują pasaulį – skelbė senasis populistų Internacionalas.
Statome sėkmingai. APSA – tik viena nūdienos pasaulinio karo priemonių. Apsidairykime tyloj.
Kai paskelbs, jeigu
Siūlau šių minčių komentarus bei replikas iš karto skirstyti: į žmonių ir mechaninius. Pamišėliškus žymėti APSA.
Seimo narys Mantas Adomėnas spaudos konferencijoje reagavo į vienos televizijos pradėtą rodyti laidos anonsą, kuriame šmeižiama jo šeima.
„Aš esu kategoriškai prieš tai, kad į politinę kovą būtų įtraukiami ir begėdiškai, be pagrindo terorizuojami šeimos nariai. Taigi turiu reaguoti ir šioje istorijoje padėti tašką“, – pažymėjo M. Adomėnas.
Ir perskaitė žmonos Viktorijos, ant kurios metama šmeižto lavina, pareiškimą.
Pastaraisiais metais Europa ir JAV beveik nekreipė dėmesio į Kremliaus propagandos mašinos plėtrą ir stiprėjimą. Jai pavyko panaudoti savo įtaką, kad sukurtų masę zombinių žmonių, nuoširdžiai tikinčių Kremliaus politologų prasimanymais.
Ukrainos liaudies revoliucija atskleidė tą reiškinį, kai Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida tiesiog pratrūko, drabstydama į visas puses srautus tokio melo, koks Gebelsui net nesisapnavo.
Siekdamas sukurti alternatyvią realybę savo auditorijoms, atrodo, Kremlius pranoko visus iki šiol žinomus įžūlumo ir šlykštumo pavyzdžius.
Vilniaus apygardos teisme šių metų balandžio 11-ąją surengtas trečias posėdis, kuriame už akių teisiami buvę Lietuvos OMON vadai – Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas.
Prisiminus ankstesnįjį, balandžio 3-iosios dienos posėdį, šis taip pat neturėjo pasižymėti ypatingu įdomumu. Juk Vilniaus OMON vadai teismo salėje nepasirodė. Ir maža vilties, jog kada nors pasirodys.
Tad nieko sensacingo išgirsti nesitikėta.
Ir vis dėlto balandžio 11-osios posėdis tapo tikra sensacija. Duodamas parodymus vienas nukentėjusysis pareiškė teismo salėje matąs asmenį, 1991-aisiais dalyvavusį užpuolant Lavoriškių postą. Ir ranka mostelėjo į šių eilučių autorių…
Ar pastebėjote, kad Lietuva tampa valstybe, kurioje draudimų ir suvaržymų netrukus bus žymiai daugiau nei laisvių? Kaip, kokiomis priemonėmis Lietuvoje populiarumo siekia neva gero valstybei trokštantys politikai, partijos, visuomeninės organizacijos? Ogi karštligiškai ieško naujų pretekstų žodžiui "draudžiama" ištarti. Ne tik ieško, bet ir randa.
Nusprendėme bausti sovietinės okupacijos faktą neigiančiuosius, uždraudėme viešai demonstruoti sovietinius simbolius. Dar vėliau patariamojo referendumo metu valdžiai patarėme nestatyti naujos atominės jėgainės. Po to užkirtome kelią amerikiečių kompanijai "Chevron" žvalgyti skalūnines dujas Žemaitijos regione. Dabar dar trokštame nebeleist užsieniečiams įsigyti lietuviškos žemės. Netrukus bausime tuos, kurie skatins lietuvius emigruoti į svečias šalis, kurie požeminiame garaže dainuos iškraipydami Tautiškos giesmės žodžius…
Įdomu, ką mūsų "patriotai" sumanys drausti po savaitės, mėnesio, metų? Ar dar beturėsime bėdų, kurias įveikti stengsimės be komandų "draudžiama" ir "negalima"?
Iš atminties niekaip neišdyla prieš keliolika dienų įvykęs susitikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Teisėjų tarybos pirmininku ponu Gintaru Kryževičiumi. To pokalbio tikriausiai net susitikimu pavadinti negalima. Jis tetruko vos keletą minučių.
Viena žymi Vilniaus medikė, nusprendusi pateikti skundą pačiai aukščiausiai lietuviškosios Temidės instancijai, paprašė, kad ją palydėčiau pas teisėjus – pabūčiau liudininku. Esą ją priimti žadėjo pats Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Priimti – priėmė. Tačiau pokalbio nuoširdžiu tikrai nepavadinsi. Žinoma, kitokio rezultato ir nebuvo galima tikėtis. Ponas G.Kryževičius buvo teisus pabrėždamas, jog neturi teisės nurodinėti savo kolegoms, kokius nuosprendžius jie privalą priimti. Jis buvo teisus ir tuomet, kai pareiškė nesuprantąs, ko iš jo norima – juk skundus reikia nešt užregistruot į raštinę.
Šmeižtai ir įžeidimai per visą žmonijos istoriją, deja, yra neatskiriami jos palydovai. Tai veiksmai, po kurių neretai išyra šeimos, draugai tampa mirtinais priešais, bankrutuoja įmonės, net kyla karai. Be jokios abejonės už tokius veiksmus kaltininkai turi atsakyti, bet teisingas atsakomybės nustatymas, kurį suprastų ir jam pritartų dauguma Lietuvos gyventojų, matyt, nėra toks paprastas dalykas.
Viešai besireiškiančiųjų nuotykiai šmeižto, įžeidimo baudžiamosiose bylose neretai baigiasi prieštaringais, eiliniam žmogui nesuprantamais teismų sprendimais. Šiandien gausėja gretos tų, kurie mano, kad bent jau šiuo metu Lietuvoje baudžiamosios atsakomybės už šmeižtus ir įžeidimus, numatančios ir laisvės atėmimą, reikėtų atsisakyti, paliekant atsakomybę už tai tik Civiliniame ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose, kurie laisvės atėmimo ir kriminalinio nusikaltėlio „šleifo“ nenumato.
Vakarų spauda pasakoja apie Chimkų žurnalisto Michailo Beketovo, kuris neseniai mirė ir ketvirtadienį buvo palaidotas, gyvenimą, veiklą ir vargus.
„Atsisveikinimas su rusų žurnalistu – kovotoju ir „nepatogiu žmogum“ – taip pavadintas straipsnis laikraštyje El Pais. Michailas Beketovas vadovavo laikraščiui "Chimkinskaja pravda" (Chimkų tiesa) ir kritikavo Chimkų municipalinę administraciją, primena autorius.
Paskelbus ciklą straipsnių apie Chimkų miško iškirtimą plentui nutiesti, M.Beketovui prasidėjo nemalonumai: užmušė jo šunį, susprogdino automobilį. „Žurnalistas apkaltino (tuometį – red.) Chimkų merą skatinus puolimą, bet meras, savo ruožtu, apkaltino jį šmeižtu ir padavė į teismą. Po to M.Beketovas buvo sumuštas, neteko dalies kaukolės ir galimybės tęsti profesionalią veiklą“, – sakoma straipsnyje.
Kompiuterių įsilaužėliai svetainėje zhuzhaleaks.com paskelbė 5132 elektroninius laiškus iš Julijos Timošenko dukters Jevgenijos Timošenko, pravarde Žuža, paskyrų. Apie tai praneša “Die Zeit”.
Beje, svetainėje paskalbtas Julijos Timošenko, kurią kamuoja nugaros skausmai, gydymo planas. Skelbiami duomenys, kad per keturias savaites gydymo opozicijos politikės šeima turėjo sumokėti Berlyno Charité klinikos gydytojams 680 tūkstančius eurų, o tai labiau panašu „ne į gydymą, o į kyšį tokiame politiniu požiūriu subtiliame reikale kaip liga“.
Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“.
Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius.
Bet jei esi eiliniu šalies piliečiu vadinamas nekilmingas žemės kirminas – būk pasiruošęs bet kurią minutę pajusti, kuo kvepia tavo „įžūlumas“.
Lietuvoje jau įprasta tampa įsižeisti ir užpykti ant žurnalistų už bet kokį komentarą ar vertinimą, kuris kam nors dėl ko nors pasirodo užgaulus.
Šiandien Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 16 valandą bus atversta baudžiamoji byla, kurioje kolega Saulius Chadasevičius kaltinamas šmeižtu už savo du straipsnius.
Kalbant oficialiais terminais baudžiamosios bylos procese įtariamasis yra “15 min” žurnalistas Saulius Chadasevičius, o skundas paduotas pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 ir 2 dalis:
“1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.”
Vilniaus paygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė mane visiškai išteisinantį sprendimą baudžiamojoje byloje dėl leidėjo V. Tomkaus šmeižto.
Pirmosios instancijos teismo teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė kaip nusikaltėlį, o apeliacinis teismas labai aiškiai pasakė, kad buvau nuteistas, nors nepadariau jokio nusikaltimo skelbdamas savo nuomonę apie minėtą leidėją komentare “WikiLeaks: V. Tomkaus “Respublika” išdavė ir pardavė žurnalistiką”.
Kadangi teismas labai aiškiai argumentavo išteisinimo motyvus, juos pacitavęs noriu viešai užduoti vieną klausimą ponams Vitui Tomkui ir teisėjai Ainorai Kornelijai Macevičienei – ar Jums negėda? Viešo ar asmeninio atsiprašymo iš Jūsų neprašau ir nesitikiu.
Buvęs Monako žvalgybos tarnybos vadovas sumokės beveik 75 tūkst. eurų baudą už kunigaikštystės valdžios šmeižimą.
Amerikietis tinklaraštininkas Robertas Erindžeris – JAV pilietis, gyvenantis Santa Barbaroje (Kalifornijos valstijoje), ir žinomas taip pat kaip buvęs Monako žvalgybos tarnybos vadovas, turi sumokėti Monako kunigaikščiui Alberui II iš viso 9 tūkstančius eurų už šmeižtą, išplatintą apie jį per internetą.
Šiandien Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme turi būti skelbiamas sprendimas baudžiamojoje byloje (teisėjas Olegas Šibkovas) dėl galimo šmeižto straipsnyje “Šiauliečio verslas – įsimylėjėlę paversti prostitute” dienraščio “Lietuvos rytas” darbuotojai Audronei Urbonaitei.
Kolegei privataus kaltinimo tvarka buvo iškelta byla ir “nukentėjęs” kaltintojas reikalauja iš jos 10 tūkstančių litų neturtinės žalos. Dalyvausiu sprendimo skelbime. Po posėdžio būtinai pakalbinsiu kolegę apie šią bylą ir jos aplinkybes.
2012 metų gegužės 7 d. autoritetingas apžvalgininkas Kęstutis Girnius, suaugęs su žodžio laisvės JAV samprata, portale alfa.lt rašė („VSD spjaudo ir gaudo“):
„Negalima tvirtinti, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) nieko nedaro. Praeitą savaitę generalinis direktorius Gediminas Grina paprašė Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) paneigti jos tiesioginėse laidose du Dariaus Kuolio išsakytus teiginius.
Laidoje „Ant svarstyklių“ D.Kuolys pareiškė, kad VSD darbuotojai nutekino informaciją apie „Snoro“ banką, o laidoje „Akiračiai“ jis tvirtino, jog „VSD (…) užsiima kriminaline veikla ir pradeda veikti kaip kriminalinis susivienijimas“. Pasak G.Grinos, šie teiginiai neatitinka tikrovės ir pažeidžia dalykinę VSD reputaciją. VSD pareikalavo, kad LRT paneigtų D.Kuolio žodžius tokiu pat būdu, kokiu jie buvo paskelbti, ir visuomeniniam transliuotojui nurodė, kokius paneigimo tekstus reikėtų išplatinti…
Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.
Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).
Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.
“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.
Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.
Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Lietuvos parlamentas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26-osios balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškosios Temidės sprendimais ir lietuviškosios Temidės tarnais – dar daugiau.
Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja preciziškai tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26-osios balsavimo, kai N.Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17-osios rytą, kai N.Venckienę dar saugojo teisinės neliečiamybė statusas.
Šią nuostatą ypač akcentavo visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21-ąją Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus bei raginę parlamentarus “nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.
Baltarusijos opozicinė žiniasklaida tvirtina, kad Gardine buvo suimtas lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Andžejus Počobutas.
Minėtas asmuo 2011-aisiais metais jau buvo nuteistas už šmeižtą.
Teismas jam skyrė 3-jų metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau teismo salėje žurnalistas buvo išleistas į laisvę 2-iems metams lygtinai.
Tuo metu Baltarusijos teismas pripažino, kad jo straipsniuose vartojamas terminas „diktatorius“ žeidžia ir šmeižia šalies prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Internetinis leidinys „Charter97.org“ ir kiti informacijos šaltiniai teigia, kad A. Počobuto namuose Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai atliko kratą ir konfiskavo kompiuterį bei kitus asmeninius užrašus.
Lietuvoje šiuo metu yra dvi dar nebaigtos bylos, kuriose du asmenys yra kaltinami to paties žmogaus apšmeižimu, pavadinus jį „nusikaltėliu“.
Tai dvi bylos, kuriose tuo yra kaltinami Lietuvos Respublikos piliečiai Eglė Kusaitė ir Letas Palmaitis. Žurnalistai neturėtų būti tokiam faktui abejingi, nes jie neretai tą žodį „nusikaltėlis“ pavartoja visai nenorėdami ką nors apšmeižti, o tik apibūdinti.
Kalbu apie Lietuvos Respublikos prokurorą Justą Laucių, kuris po vieno teismo posėdžio pasikarščiavusios kaltinamosios Eglės Kusaitės pavadintas „nusikaltėliu“, panoro, kad toks pavadinimas būtų traktuojamas kaip šmeižtas, nes nusikaltėliu gali būti vadinamas tik tas, kurį tokiu pripažino teismas (visiškai teisingas sakinys, kai turima galvoje oficialių valdžios organų ar darbdavių vykdoma asmens diskriminacija dėl neįrodyto nusikaltimo).
