Atidžiai perskaičiau Slaptai.lt straipsnį “Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus”. Greičiau sutinku, nei nesutinku su jūsiškėmis mintimis, esą CŽV kalėjimų Lietuvoje nebuvo, o legendą apie neva CŽV kalėjimų egzistavimą kažkur prie Vilniaus skleidžia Rusija arba tos jėgos, kurios nekenčia Vašingtono ir nori mus supykdyti su galingiausia NATO nare. Ši versija atrodo pati įtikinamiausia. Jūsų versijai netiesiogiai pritaria ir parlamentaras Egidijus Vareikis. Internete (Delfi.lt) jis pateikia kai kuriuos savo pastebėjimus. Seimo narys E.Vareikis tvirtina gerai pažįstantis pagarsėjusių raportų apie “kalėjimus” autorių, šveicarą Dick Marty. Žmogus gal ir mielas, tačiau sergantis paranoiška neapykanta Amerikai ir viskam, kas amerikietiška. Ypač prezidentui Bushui. Maždaug tokie parlamentaro pastebėjimai.
Visockas
Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus
Pastaruoju metu lietuviškoje žiniasklaidoje iškeltos kelios, mano supratimu, dėmesio vertos temos. Pavyzdžiui, kolega Virginijus Savukynas svarstė, ar žurnalistas gali aprašyti su juo pačiu susijusius įvykius? V.Savukynas pateikė argumentų, kodėl žurnalistas ne tik gali, bet ir privalo viešinti negeroves, susijusias tiek su kitais asmenimis, tiek – su juo pačiu. Atvirai kalbant, man net nebuvo į galvą šovusi tokia dilema: gali ar negali. Aišku, kad gali. Ne tik gali, bet ir ir privalo. Tokiais atvejais asmeniškumų nereikėtų nei slėpti, nei vengti. Karti asmeniška žurnalisto patirtis dažnusyk straipsniui ar laidai priduoda solidumo, tikroviškumo. Juk žurnalistas giliausiai išmano būtent tai, ką yra patyręs savo kailiu. Niekaip nesuprantu, kam vengti temų, kurias pajėgus atidžiausiai išnarplioti? Žinoma, tokiais atvejais dažniausiai ir susilaukiama priekaištų, girdi, esi tendencingas. Bet kas čia keisto, jei susilauki tokio pobūdžio kritikos? Joks produktyviai, kryptingai dirbantis žurnalistas negali išvengti apkalbų, šmeižto, melo. Juk tokiam žurnalistui pakenkti siekia ir ideologiniai, ir finansiniai konkurentai. Būtų keista, jei būtų kitaip. Tad kam bijoti to, kas neišvengiama?
Continue reading „Lietuva ir vėl įsipainiojo į Rusijos primestos propagandinės akcijos tinklus”
Lietuviai buvo laimingi, kad Amerika juos išklauso?
Kadangi gandas apie galimą slaptą CŽV kalėjimą tikrai meta šešėlį ant Lietuvos, vokiečių laikraščiai apie šį baubą būtinai turi parašyti. Remdamasis internete skelbiamomis publikacijomis, anksčiausiai apie tai pranešė daugeliui lietuvių žinomas žurnalas „Spiegel“ (rugpjūčio 20 d.) – korespondentės Brittos Sandberg straipsnyje „Manoma, kad Lietuvoje veikė CŽV kalėjimas“. Iš karto verčia suklusti kalėjimą reiškiantis vokiškas žodis „Foltergefängnis“, kurį galima versti „kalėjimas, kuriame naudojami kankinimo metodai“.
Continue reading „Lietuviai buvo laimingi, kad Amerika juos išklauso?”
Žydų tautybės dabartinis rusų nacionalšovinistas Michailas Velleris ir demokratė Valerija Novodvorskaja
Pradedame skelbti Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje “Metai” (2009 metų spalio mėn.) išspausdinto humanitarinių mokslų daktaro, docento, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros vedėjo Jono Balčiaus straipsnio “Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija” ištraukas. Antraštės – mūsų. Pirmoji ištrauka.
Žinomas žydų tautybės dabartinis rusų literatūrologas, eseistas ir politologas Michailas Velleris, garsėjantis ir nacionalšovinistinėmis savo pažiūromis bei ideologija ir tuo, be abejo, artimas V. Žirinovskiui, knygoje ,,Rossija ir recepty“5 irgi ypač pabrėžia būtent šį, euroazijinį rusų kaip tautos charakterį bei gyvenimo būdą kaip visiškai skirtingą nuo to, ką per savo istoriją yra sukaupusios demokratiškos Vakarų Europos tautos. Tuo remdamasis jis ir įrodinėja, jog vakarietiško pavyzdžio demokratija Rusijoje esanti ne tik negalima, bet ir absoliučiai žalinga. ,,Mums reikalinga absoliučiai kitokia pažiūrų sistema ir ji nesutampa su dabartinėmis vakariečių pažiūromis ir negali būti jų nei palaikoma, nei sveikinama. Užtat ji visiškai sutampa su tąja Vakarų europiečiams būdinga pažiūrų sistema, kuri viešpatavo praėjusiais amžiais – kai buvo kuriama europietiškoji civilizacija“6.
Lietuvos valstybė sukurta ne tam, kad tyčiotųsi iš piliečių
Šiandien visi nukreipę dėmesį į tragediją Kaune. Žurnalistai kuria versijas, žmonės jas svarsto, politikai ieško kaltų. Taip, tiesa turi būti išaiškinta ir pasakyta. Neatsakytų klausimų negali likti. Tačiau jei viskas užsibaigs vien tik šia istorija, tai reikš, kad nieko nepasimokėme, kad esmines problemas atidėjome iki dar didesnio sprogimo.
Dabar pasiklausius prokurorų ir kitų atsakingų pareigūnų susidaro įspūdis, kad visi veikė pagal įstatymus. Tik kažkodėl byla nejudėjo iš vietos. Štai čia ir yra esmė: turi keistis pats mąstymas. Ir generalinis prokuroras turi suprasti tai. O dabar panašu, kad nesupranta. Jei ir toliau nesupras, vadinasi, privalo pasitraukti. Tačiau ne vien prokuratūra dangstosi įstatymais ir ignoruoja realybę. Tokių pavyzdžių galime pririnkti iš kitų sričių.
Continue reading „Lietuvos valstybė sukurta ne tam, kad tyčiotųsi iš piliečių”
67-eri antiglobalisto Viliaus Bražėno priminimai bendražygiams
2009-ųjų spalio 25-oji – svarbi diena visiems antiglobalisto, publicisto, rašytojo Viliaus Bražėno gerbėjams. Vilniaus karininkų Ramovėje visuomenės dėmesiui buvo pristatyta nauja V.Bražėno knyga “Priminimas bendražygiams”. Pavadinimas – intriguojantis, dėmesį patraukiantis. Į naująjį veikalą sudėti, pasak autoriaus, patys svarbiausi, aktualiausi, aštriausi 67-eri jo interviu, straipsniai, pasisakymai, rašyti ir skaityti pastaraisiais metais tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje. Iki šiol šie V.Bražėno tekstai buvo išbarstyti po pačius įvairiausius leidinius. Dabar, sudėti į krūvą, jie įgauna visai kitą skambesį. Skaityti juos neatsitraukiant – ne tik patogiau. Būtent sudėti į vieną vietą jie padeda mums giliau suvokti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje įvykusius, tebevykstančius ar būsimus reiškinius.
Continue reading „67-eri antiglobalisto Viliaus Bražėno priminimai bendražygiams”
Ar jau pradėjome demokratiškai gyventi? (Jonas Miškinis. Iš atsiminimų knygos “Manoji Dzūkija”)
…Gyvendami Merkinėj, gavome V.Krėvės telegramą, kad jis atvažiuoja su Antanu Smetona į Merkinę dzūkams prakalbų sakyti. Diena paskirta sekmadienį. Mes pasistengėm pareklamuoti. Kiek sekmadienį žmonių buvo bažnyčioj, tiek susirinko salėje. Be to, dar keliasdešimt žydų atėjo pasiklausyti prakalbų. Laukėm jų dvi valandas ir nesulaukę išsiskirstėm. Manėm, kad jie kitur kur pasuko. Rytojaus dieną pavakary pamatėm ateinančius pėsčius Vincą Krėvę ir Antaną Smetoną. Labai nustebome. Galvojom, kad jie pėsčiomis žygiuoja iš pat Kauno. Pasirodo, jie ėjo tik 45 kilometrus pėsti. Sugedusį automobilį paliko pakelėje. Pamatęs mus, V.Krėvė šypsodamasis sako:
– A.Smetoną smulkiai supažindinau su Gilšės ežeru, jis dabar ne tik mano raštams tikės, bet ir pats taip bandys rašyti.
Alytaus gimnazijai – 90 (Vilnius – mūsų, o mes – rusų)
1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo.
Lietuvos gyventojai, o ypač mokyklinis jaunimas žinią apie Vilniaus grąžinimą sutiko labai džiaugsmingai. Kremliaus sąlygų dėl Vilniaus grąžinimo daugelis nežinojo. Tačiau Alytaus šviesuomenė gan greit Vilniaus grąžinimo sąlygas sužinojo. Mat Alytuje dažnai lankydavosi dr. L.Bistras, tuo metu buvęs švietimo ministras. Tad jis kaip tik ir painformavo apie labai nemalonų “vekselį”, kad reikia leisti sovietams įsteigti Lietuvoje karines bazes ir apgyvendinti apie 20 000 bolševikų ginkluotų karių.
Continue reading „Alytaus gimnazijai – 90 (Vilnius – mūsų, o mes – rusų)”
Dar sykį apie keistą Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų elgesį
2009 metų spalio viduryje internetinėje LRT svetainėje buvo persispausdinta mano recenzija apie Anos Politkovskajos knygą “Rusijos dienoraštis” (“Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”). Lyginant su kitų autorių ten paskelbtais rašiniais, manoji publikacija susilaukė daugiausiai komentarų. Dauguma komentatorių pritarė, jog Rusija – tai šalis, kurios vadovybė dėl savo agresyvumo, antidemokratiškumo bei imperinių ambicijų kelia rimtų pavojų ne tik artimiausiems kaimynams, bet ir visam pasauliui.
Tačiau tas straipsnis kažkodėl susilaukė ir kelių įsiutusių komentatorių, kurie mane puolė kritikuoti ne dėl minėtos recenzijos, bet dėl kadaise paskelbto straipsnio “Apie keistą Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų elgesį”. Kadangi tuose komentaruose dėl komentatorių kvailumo, primityvumo arba specialaus tendencingumo buvo pateikta itin daug netiesos (viskas apversta aukštyn kojomis), Slaptai.lt skaitytojams dar kartą primenu savo publikaciją, kurioje svarstau, kodėl tarp Loretos Asanavičiūtės motinos ir kitų sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų įsiplieskė nesantaika.
Continue reading „Dar sykį apie keistą Sausio 13-osios žuvusiųjų artimųjų elgesį”
Хакеры атаковали портал www.slaptai.lt
Некоторые литовские читатели, для которых деятельность секретных служб представляет интерес, заметили, что портал общественных актуальностей www.slaptai.lt несколько дней не функционировал абсолютно. Этот Интернет-сайт перестал действовать ранним утром 11-ого октября 2009 года, а был возобновлен лишь во второй половине 13-ого октября. Словом, этот портал не функционировал более двух суток. Почитатели www.slaptai.lt не перестают интересоваться, что же случилось?
Ar gali žurnalistas aprašyti su juo susijusius įvykius?
Taip, gali. Ir privalo, jei tai yra viešas interesas. Tuoj pateiksiu argumentus, kodėl taip manau. Šis klausimas iškilo po mano straipsnio apie tai, ką gali ir ko negali žurnalistai. Viena komentatorė teigė, kad jei tave apgavo parduotuvėje, tai negali parašyti. Kreipkis į vartotojų teisių gynėjus, teismą, bet nerašyk. Ji parašė tokią istoriją:
„Mano mamai kaip tūkstančiui kitų piliečių buvo atstatyta nuosavybės teisė į tėvų turėtą žemę. Tai buvo 1992 metais. Penkiolika metų ji vaikščiojo pas žemėtvarkininkus ir bandė tą žemę atgauti, bet neatgavo iki šiol nei žemės, nei kompensacijos. Visą tą laiką stebėjau mamos vaikščiojimus pas valdininkus ir stumdymus, apžodžiavimus ir t.t. Ji tapo nelaukiama žemėtvarkos skyriuje. Mačiau visus išsidirbinėjimus, tačiau mama norėjo viską susitvarkyti pati, neleido padėti vaikams. Dabar, kai praėjo penkiolika metų ir mamai jau 83-ji, ji galų gale sutiko, kad aš baigčiau tvarkyti tuos reikalus. Nepavyko, nors su manimi, jaunesne, kalbėjo jau kitaip.”
Continue reading „Ar gali žurnalistas aprašyti su juo susijusius įvykius?”
Paslaptingas gaisras Rusijos karinėje bazėje Tambove
2009-ųjų metų rugsėjo mėnesio 14-ąją spaudoje pasirodė pranešimų, jog Rusijos mieste Tambove vos ne iki pamatų sudegė slaptoji 16-osios GRU brigados specialiųjų pajėgų (vadinamasis specnazas) štabo dalis. Pasak į spaudą patekusios skurdžios informacijos, per incidentą supleškėjo itin slapti Rusijos vyriausiosios žvalgybos valdybos (rusiškai – GRU) žinioje buvę dokumentai.
Gaisras kilo rugsėjo 13-ąją, apie 10 valandą ryto. Gaisrui priskirtas antrasis pavojingumo laipsnis. Teritorija, kurią apėmė liepsna, sudarė maždaug 400 kvadratinių metrų. Gaisrą gesino 17-a gaisrininkų brigadų, į įvykio vietą atvykusių per trejetą minučių. Pažaboti ugnį pavyko tik maždaug po aštuonių valandų.
Continue reading „Paslaptingas gaisras Rusijos karinėje bazėje Tambove”
Valdančiajai koalicijai metas keisti arba politiką, arba nepajėgiančią dirbti Vyriausybę
Nedarbas jau palietė kas šeštą darbingą pilietį ir toliau sparčiai auga, šalies ekonomika smuko penktadaliu, o iždo įplaukos – net trečdaliu. Metas pripažinti – rinkos marinimo, panikos kurstymo ir besaikio mokesčių didinimo politika patyrė akivaizdų fiasko.
Šiais finansinių sunkumų metais nei viena rimtesnė valstybė nedidino mokesčių ir nemažino algų bei pensijų, nes tai prieštarauja ekonomikos palaikymo logikai. Ekonomikos skatinimą pasirinkusios ES valstybės visos išvengė reikšmingesnio nuosmūkio ar net kopia į viršų. Elgdamiesi priešingai – mažindami rinkos finansavimą ir beatodairiškai keldami mokesčius – Lietuvos valdantieji šalį katastrofiškai ridena žemyn.
Partijos “Lietuvos kelias” pirmininkei Lilijanai Astrai tribūna nebus suteikta
Atsitiktinai Vilniaus centre sutikta tautinės partijos “Lietuvos kelias” pirmininkė Lilijana Astra puolė reikalauti, kad visuomenės aktualijų portalas www.slaptai.lt suteiktų jai galimybę atsikirsti į pareikštą kritiką. “Lietuvos kelias” vadovei buvo pasakyta, jog Slaptai.lt tikrai daugiau nebefilmuos jos pasisakymų ir tikrai daugiau nebeskelbs jos komentarų. Nei už pinigus, nei už dyką, nei gražiuoju, nei – piktuoju. Tada dr. Lilijana Astra, regis, oficiali Kultūros, filosofijos ir meno instituto darbuotoja, labai pasipiktino ir ėmė vardinti, kokių nemalonumų gali turėti internetinė svetainė Slaptai.lt, jei vis tik jai neleisime pakalbėti (šį pokalbį girdėjo Jonas Viesulas – buvęs pirmasis šios partijos kandidatas į Europos Parlamentą).
Slaptai.lt tikrai nebijo L.Astros šantažų. Mes taip pat manome, jog nenusižengiame žurnalistinei etikai, daugiau nesuteikdami tribūnos šios liūdnai pagarsėjusios partijos vadovei. Taip pat nesiruošiame iš savo svetainės išimti nė vieno siužeto, kuriame kritikuojama L.Astra.
Continue reading „Partijos “Lietuvos kelias” pirmininkei Lilijanai Astrai tribūna nebus suteikta”
Finansinių skolų turintys žvalgybininkai negali būti patikimi
Lietuvos slaptųjų tarnybų padangėje nuskambėjo dar viena nerimą kelianti žinia. Pasirodo, pagrindinės mūsų slaptosios tarnybos vadovas Povilas Malakauskas yra užtektinai turtingas žmogus. O įtikinamų paaiškinimų, kokie aitvarai sunešė milijonus visą gyvenimą valstybės tarnyboje dirbusiam pareigūnui, – nėra. Neabejoju, jog VSD generalinis direktorius turi užtektinai dokumentų, teigiančių, esą turtai uždirbti sąžiningu būdu. Tačiau lietuviška patirtis byloja ką kitką: visą gyvenimą valstybės tarnyboje besidarbuojantis pareigūnas vargu ar gali susikrauti milijonus. O juk P.Malakauskas niekad nebuvo verslininkas. Paskutiniuosius keliolika metų jis darbavosi būtent valstybinėse institucijose, kurių pavadinimai – KAM, STT, VSD. Nejaugi šių slaptųjų bei specialiųjų tarnybų darbuotojų atlyginimai tokie dideli, jog įgalina susitaupyti vieną kitą milijoną?
Continue reading „Finansinių skolų turintys žvalgybininkai negali būti patikimi”
Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”? ( 2 )
Skaitydamas “Rusijos dienoraštį” regi nepagražintą Rusijos veidą. Vartant “Rusijos dienoraščio” puslapius apninka niūros nuotaikos. Bet tuo ši knyga ir vertinga. Būtent tokių knygų pagalba ir galima perprasti dabartinės Rusijos esmę. Būtent tokios knygos galėtų duoti peno mūsų politikams, svarstantiems, kaip privalu konstruoti diplomatinius santykius su Kremliumi. Juk atsiriboti nuo Rusijos irgi neįmanoma. Kad ir kokie bebūtų Kremliaus valdovai, prekiauti su Rusija Lietuvai vis tiek būtina. Tačiau lyginant kai kuriuos Anos Politkovskajos ir lietuvių politikų pasisakymus apie Rusiją, galima nesunkiai pastebėti didelių skirtumų: A.Politkovskaja nedailina Rusijos, mūsiškiai – dailina.
Continue reading „Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”? ( 2 )”
CŽV agentas, slapyvardžiu “Milijonas”
Spalio 21 dieną laikraštis “XXI amžius” išleis dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį. Šį kartą “Slaptuosiuose takuose” bus svarstoma, kaip galėjo atsitikti, kad visą gyvenimą valstybinėse institucijose pradirbę mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai sugebėjo užsidirbti gražaus pinigėlio. Pavyzdžiui, VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas, prieš tai dar dirbęs STT (Specialiųjų tyrimų tarnyboje – vadovu) bei KAM (Krašto apsaugos ministerijoje – viceministru). Netrukus pasirodysiančiame “Slaptųjų takų” numeryje taip pat bus klausiama, ar pagirtina padėtis, kai, sakykim, visas Lietuvos slaptąsias bei specialiąsias tarnybas kontroliuojantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas turi įsipareigojimų bankams. Juk mes puikiai žinome, kokios bėdos ištiko ne pagal kišenę gyvenusį CŽV agentą Oldridžą Eimsą. Gal šis palyginimas – ir nekorektiškas, tačiau žvalgybos specialistų skolos, kreditai bei bankiniai laidavimai turėtų rūpėti valstybėms, kurios nori išvengti išdavysčių, informacijos nutekėjimo bei dvigubų agentų įtakos.
Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”? ( 1 )
Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta savo namo laiptinėje Maskvoje 2006 metų spalio 7 dieną. Šiandien – 2009-ųjų spalis. Po A.Politkovskajos mirties prabėgo keleri metai. Ilgas ar trumpas šis laiko tarpas? Tikriausiai – ilgas. Gyvenimas nestovi vietoje, įvykiai veja įvykius, todėl nenuostabu, kad visuomenė pamiršta arba bent jau primiršta svarbius reiškinius. O juk A.Politkovskajos “Rusijos dienoraštis”, kurį galime perskaityti jau ir lietuvių kalba, yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų nei pamiršti, nei primiršti. Ypač “Rusijos dienoraščio” nederėtų ignoruoti mūsų politikams, diplomatams bei istorikams, televizijos ekranuose bei laikraščių puslapiuose besiginčijantiems dėl sudėtingų Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių.
Debatų, kas kaltas dėl Lietuvos ir Rusijos priešpriešos, – šiandien apstu. Atmintin įstrigo na kad ir maždaug prieš dvi savaites surengta LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laida, kurioje dėl Vilniaus ir Kremliaus tarpusavio nesutarimų ietis laužė ir parlamentaras Justinas Karosas. Toje ginčų laidoje J.Karosas nuolat pabrėždavo, esą Lietuvos ir Rusijos politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas šlubuoja dar ir dėl to, kad didįjį kaimyną Rytuose mes nuolat erziname skelbdami priešiškus pareiškimus. Parlamentaras bandė įpiršti nuomonę, girdi, Rusija norėtų su mumis draugauti, bet negali, nes mes ją nuolat įžeidinėjame, užgauliojame, kritikuojame. Beje, Rusiją mes dažnusyk barame, anot J.Karoso, net be pagrindo, nes visuomet palaikome tik Kremliaus oponetus, sakykim, Ukrainą ir Gruziją, nors Rusijos oponentai taip pat nėra šventieji.
Continue reading „Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”? ( 1 )”
Vilius Bražėnas buvo nepalyginamai įžvalgesnis nei Vytautas Kavolis
“Pranašu savo žemėje nebūsi”! Ar tinka ši gyvenimo patikrinta žmonių išmintis Viliui Bražėnui? O kas tas Vilius Bražėnas? Ar įmanomas toks klausimas, ar yra žmonių, kurie jo nematė, negirdėjo, nieko apie jį nežino? Be abejo – yra. Štai jums ir patvirtinimas, kad patarlė sako tiesą. Pranašas jis buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose atsidūrė po karo su tūkstančiais Tėvynės netekusių tautiečių. Ameriką jis apkeliavo ne vieną kartą, ne kaip turistas, o kaip kovotojas su komunizmu. Jo klausėsi, jam plojo milijonai amerikiečių. Iš jo, erudito, puikaus oratoriaus, jie galbūt pirmą kartą išgirdo apie pavergtą Lietuvą ir komunizmo jai padarytus nusikaltimus. V.Bražėno, garsiausios pasaulyje antikomunistinės organizacijos John Birch Society nario nuo 1960 m., įtaigus balsas daug kartų skambėjo per Amerikos televiziją ir radiją. Daug kam jis atvėrė akis: Sovietų sąjungos nusikaltimai, genocidas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, gulagai Rusijoje, nė kiek ne žmoniškesni už fašistinius konclagerius, Amerikoje, kaip ir Vakarų Europoje, buvo nutylimi arba laiupsinami. “Bukagalviai profesoriai” (Norman Davies. “Kraujuojanti Europa…”) su savo Rusijos bolševikus šlovinančiomis knygomis pridarė daug žalos, kuri dar iki galo nelikviduota net šiandien.
Continue reading „Vilius Bražėnas buvo nepalyginamai įžvalgesnis nei Vytautas Kavolis”
Danske bankas atsisakė teikti komentarą
Internetinėje erdvėje radau nedidelį, tačiau iškalbingą Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tekstą, analizuojantį, ar kai kurie Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai mūsų neapgaudinėja, siūlydami neva milžiniškas palūkanas už į jų saugyklas padėtus gyventojų indėlius. Kolegai žurnalistui D.Radzevičiui įtarimų sukėlė kai kurie konkretūs Danske banko pasiūlymai.
Jis rašė facebook’e radęs tokį skelbimą ir raginimą žaisti: “Iki 2009 m. spalio 12 d. bet kuriame Danske banko padalinyje galite išbandyti savo sėkmę ir laimėti net iki 10 % papildomų terminuotojo indėlio palūkanų. Šiuo metu kartu su žaidimo laimėjimu už indėlį galite gauti net 17.8 % metinių palūkanų”. Štai koks buvo D.Radzevičiaus nusistebėjimas.
“Pradžioje nusišypsojau, o tada pamaniau pasidomėti, koks čia žaidimas. Ir mano įspūdis toks, kad ekonominio sunkmečio metu bankas organizuoja tokį žaidimą, kuris primena žaidimą antpirščiais turgaus tarpuvartėje. Arba miesto mugėse prekeivių siūlomas loterijas, kuomet už 2 litus gali pirkti bilietą, ir visi bilietai laimingi. Tik prizų vertė dažnai būna mažesnė nei 1 litas. Todėl tavo laimė tokia – perki pigų daiktą brangiai. Linksma ar ne? Man tai kvaila. Bet kai kam gal ir linksma.