Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos piliečiai kaltinami šnipinėję Rusijai.
Prokuratūra skelbia, kad nors kaltinamieji vienas su kitu nėra pažįstami ir jų vykdyta veikla skiriasi, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia įtarti, kad į nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę juos įtraukė tas pats asmuo – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities pasienio valdybos pareigūnas, kaltinamiesiems prisistatinėjęs išgalvota tapatybe ir puikiai kalbantis lietuviškai.
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad vienas Klaipėdos krašto gyventojas į Rusijos žvalgybos pareigūno akiratį pateko dar 2014 m. Pažintis, prasidėjusi tarsi „atsitiktiniu“ jųdviejų kontaktu kertant Lietuvos–Rusijos pasienio punktą, ir tarsi nereikšmingais Petru prisistačiusio vyro prašymais, tokiais kaip nupirkti Lietuvoje ant sienos kabinamą kalendorių ar butelį vyno, ilgainiui virto prieš Lietuvą nukreiptų pavedimų vykdymu.
Pranešama, kad vykdydamas užsienio valstybės žvalgybos organizacijos užduotis, kaltinamasis turėjo fotografuoti konkrečius objektus, rinkti informaciją apie jam nurodytus asmenis, dalyvauti tam tikruose renginiuose, įsigyti ir perduoti prašomus leidinius, viešai publikuoti tam tikrą informaciją bei atlikti kitus pavedimus. Už perduotus duomenis kaltinamajam buvo atlyginama pinigais, pateikiant tai kaip „paramą sveikatai“ ar „kompensavimą“ už mokesčius vizoms. Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.
Tyrimo metu kaltinamasis pripažino vykdęs nurodymus, nors po kurio laiko ir ėmęs suprasti, kad jie gali būti neteisėti. Jausdamasis nesaugiai, tačiau bijodamas šantažo dėl jau įvykdytų užduočių, kaltinamasis teigia turėjęs minčių kreiptis į Lietuvos teisėsaugą, tačiau neišdrįsęs.
Pranešime pažymima, kad kitas kaltinamasis su tuo pačiu Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu susipažino 2016 m. viename iš socialinių tinklų. Kaltinamasis tuo metu veikė kaip vienos visuomeninės organizacijos vadovas, tad jo nenustebino privačiai gauta žinutė, kurioje buvo domimasi organizacijos veikla. Susirašinėjimas žinutėmis truko keletą mėnesių, vėliau kaltinamasis su Piotru pristačiusiu asmeniu susitiko Sovetske.
Ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis susitarė su Piotru, kad pastarasis pilnai ar dalinai finansuos kaltinamojo organizuojamus renginius. Kaltinamasis taip pat įsipareigojo fotografuoti bei filmuoti šiuos renginius, juose dalyvaujančius ar tik juos stebinčius asmenis ir šią vaizdo medžiagą perduoti Piotrui, taip pat įsipareigojo rinkti su šiais renginiais susijusią informaciją, rengti ir publikuoti tekstus nurodytose žiniasklaidos priemonėse. Atsargiai – jus fotografuoja. Slaptai.lt nuotr.
Bendravimą su Piotru kaltinamasis tęsė ir po Lietuvos saugumo pareigūnų įspėjimo apie tai, kad šis asmuo yra Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos pareigūnas, vykdantis užduotį rinkti šios šalies žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje ir daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams. Visgi kaltinamasis pasirinko tęsti šį neteisėtą bendradarbiavimą.
Prokuratūra skelbia, kad abu asmenys buvo sulaikyti šių metų kovo pradžioje. Šiuo metu jiems taikomos su laisvės atėmimu nesusijusios kardomosios priemonės.
Galų gale sulaukėme džiugios žinios iš Amerikos. Paskutinėmis savo prezidentavimo dienomis Barakas Obama nusprendė bent šiek parodyti tvirtumo. Barakas Obama ryžosi iš šalies išprašyti 35 rusų diplomatus.
Rusijos diplomatai išvejami kaip „personos non gratos“. Jie kaltinami neteisėtai lindę ten, kur neturėjo kištis – į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją.
Kita ne mažiau svarbi žinia – oficialusis Vašingtonas uždaro dvi Rusijos atstovybes tokiuose svarbiuose miestuose kaip Niujorkas ar Merilandas. Mat jos taip pat kaltinamos aktyviai dalyvavusios kišantis ten, kur neturėjo lįsti. B. Obama jau anksčiau priekaištavo Kremliui dėl slaptų bandymų paveikti prezidento rinkimų rezultatus sau naudinga linkme. Omenyje pirmiausia turimos, žinoma, kibernetinės atakos prieš JAV demokratų partiją ir jos kandidatę Hilary Klinton.
Bet tik dabar B. Obama išdrįso imtis konkrečių atsakomųjų veiksmų pareikšdamas, kad diplomatų išsiuntimas – „tinkamos ir būtinos priemonės atsakant į Rusijos bandymus kenkti JAV interesams šalies viduje“.
Taigi Rusijos diplomatai privalo palikti JAV teritoriją per 72 valandas. Kadangi nepageidaujamais asmenimis jie paskelbti gruodžio 29-ąją, šį sekmadienį jų Amerikoje jau neturėtų būti.
Taip pat svarbu, kad baigiantis savo kadenciją JAV prezidentas B. Obama ryžosi Rusijai taikyti ne vien diplomatines, bet ir ekonomines sankcijas. Be kita ko, jis dar pridūrė, kad, esant reikalui, bus naudojamos įvairios papildomos sankcijos į JAV rinkimus kištis panorusioms Rusijos struktūroms. Beje, ne visos „papildomos sankcijos“ bus viešos.
Kaip praneša bbc.com ir BNS agentura, į juodąjį sąrašą įtrauktos dvi pagrindinės Rusijos žvalgybos agentūros: Federalinė saugumo taryba FST ir Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU. Amerika nuo 2016-ųjų gruodžio 29-osios įšaldo jų turtą, esantį JAV teritorijoje, ir atkerta nuo absoliučiai visos JAV finansų sistemos.
Analogiški trukdžiai bus taikomi dar trims Rusijos specialiosioms struktūroms. Tai „Specialusis technologinis centras“ (Sankt Peterburgas), įtariamas padėjęs GRU atlikti žvalgybos operacijas; organizacija „ZOR security“ (Maskva), turinti ir pavadinimą – „Esage Lab“, ji atliko techninius tyrimus; „Profesinė duomenų apdorojimo sistemų dizainerių asociacija“ (Maskva), grupė, apmokanti GRU personalą.
Nemalonumų turėtų patirti ir aukštieji Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai. Pavyzdžiui, dabartinis GRU vadovas Igoris Korobovas; GRU vadovo pavaduotojas Sergejus Gizunovas; pirmieji GRU vadovų pavaduotojai Igoris Kostiukovas ir Vladimiras Aleksejevas.
JAV iždas sankcijas įvedė ir dviems rusams, kaltinamiems dėl įsibrovimo į JAV bankų, korporacijų, universitetų kibernetines sistemas. Tai – Jevgenijus Bogačiovas (kaltinamas tuo, kad įsibrovė į bankų kompiuterius ir nušvilpė daugiau kaip 100 mln. JAV dolerių); Aleksejus Belanas (vadovavo „piktybiškam kibernetiniam asmeninių duomenų panaudojimui privačiam pasipelnymui“ ir sukompromitavo tris JAV veikiančias elektroninės prekybos bendroves).
Belieka priminti, kad J.Bogačiovas ir A.Belanas yra JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) „labiausiai ieškomų asmenų“ sąraše. Vadinasi, jiems, jei tik atsidurtų JAV teritorijoje, gresia baudžiamoji atsakomybė. Amerikiečiai pateikė viliojantį pasiūlymą: 3-jų milijonų JAV dolerių premiją už informaciją apie J.Bogačiovą ir 100 tūkst. JAV dolerių premiją – už konfidencialias žinias apie A.Belaną.
Nė neabejojama, kad Vladimiras Putinas imsis atsakomųjų ypač griežtų priemonių prieš JAV diplomatus. Nors nereikia pamiršti, kad Rusijoje reziduojantiems Amerikos diplomatams ir taip jau buvo sunku dirbti. Rusijos kontržvalgyba juos sekė žymiai kiečiau ir priekabiau nei Amerika seka JAV dirbančius Rusijos diplomatus.
O kokia Donaldo Trampo (Donald Trump) reakcija? Akivaizdu, kad naujasis JAV prezidentas Donaldas Trampas jaučiasi nepatogiai. Situacija subtili. Jei Rusijos slaptosios tarnybos „išties rimtai dalyvavo“ JAV prezidento rinkimuose, tai galima viešai klausti, ar D.Trampas teisėtai tapo JAV prezidentu. Todėl jis ir svaidosi keistais pareiškimais, esą B.Obamos pateikti kaltinimai Rusijai – juokingi. D.Trampas demagogiškai ragina amerikiečius rūpintis savo reikalais. Bet jei Amerikos prezidento rinkimai – ne amerikiečių reikalas, tai kuo amerikiečiai tada turėtų domėtis?
Be kita ko, egzistuoja pavojus, kad oficialiai tapęs JAV prezidentu D.Trampas gali atšaukti savo pirmtako B.Obamos įvestas sankcijas Rusijai.
Taip pat neramu dėl Lietuvos. Jei jau Rusija sugeba ženkliai sujaukti tokios galingos valstybės kaip JAV rinkimus, vadinasi, ji turi puikias galimybes slapta žaisti ir Lietuvoje, kai baigsis Prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencija ir mums, lietuviams, teks rinkti naująjį šalies vadovą.
Informacijos šaltinis – bbc.com, BNS, lzinios.lt, slaptai.lt portalas.
2013 m. gegužės 30 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkaujanti Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis), iš esmės pripažino visus VSD, ikiteisminio tyrimo teisėjų ir tyrėjų, tarp jų – ir Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos, buvusios KGB, tardytojų Lietuvoje, prokurorų slaptų liudininkų liudijimus, surinktus įrodymus ir kaltinimus teisingais, teisėtais, o visus „teroristės“ Eglės Kusaitės advokato Kęstučio Stungio ir jos pačios argumentus „prieš“ praktiškai niekiniais, ypač niekiniais – advokato reikalavimus laikytis pasirašytų tarptautinių konvencijų.
Teismas nuteisė Eglę Kusaitę už neva teroro aktą – Kremliaus karinės bazės Čečėnijoje, tik nežinia, kurios, kada ir kokiomis aplinkybėmis – susprogdinimą, pagal baisiausią Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 250 straipsnio „Teroro aktas“ dalį, numatantį bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.
Kokius pastarųjų dienų renginius norėtųsi išskirti kaip prasmingus? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prieš keletą dienų Vilniaus Žurnalistų namuose vadovavo diskusijai, narpliojusiai priežastis, kurios mums trukdo išgirsti oponentų ir net bendraminčių argumentus. Kalbant paprasčiau, – tądien bandyta suvokti, kodėl mes, lietuviai, negirdime savo artimo, kodėl pasišovę vertinti tik tai, ką patys sakome arba darome. Žodžiu, kodėl nelinkę bent simboliškai pasidžiaugti savo bendraminčių ar konkurentų darbais?
Po kelių dienų Seime buvo surengta konferencija „Informacinis karas prieš Lietuvą“. Konferencijos metu savo nuomonę apie prieš Lietuvą vykdomus slaptuosius karus dėstė žymūs žurnalistai, politologai, universitetų dėstytojai. Pranešėjai sutartinai teigė, jog prieš Lietuvą nukreipta Rusijos žvalgybinė bei propagandinė veikla kelia rimtą susirūpinimą.
Slaptai.lt redakcija skaitytojų dėmesiui pateikia keletą mūsų dėmesį atkreipusių žinių apie padėtį Rusijos ginkluotosiose pajėgose bei Rusijos artimiausius planus stiprinant savo armiją.
Žinoma, mes nežinome, kas iš tiesų dedasi Rusijos karinėse, slaptosiose ir specialiosiose struktūrose. Nežinome ir tikrųjų Kremliaus planų. Tikrosios rusiškos paslaptys – kruopščiai slepiamos, jos – po devyniais užraktais.
Tačiau kai kurias išvadas galima daryti ir analizuojant viešojoje erdvėje pasirodžiusius pranešimus apie karines pratybas, ginklų pirkimą, ginklų parodas, net ir įsigyjamas spausdinimo mašinėles…
Manome, kad tokio pobūdžio žinios negali nedominti.
Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.
Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".
Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje.
Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis, ginantis Eglę Kusaitę jai inkriminuojamoje „terorizmo“ byloje, yra surinkęs daug medžiagos, įrodančios bylos neteisėtumą.
Merginai gresia įkalinimas iki gyvos galvos, nors ji nepadarė jokio nusikaltimo prieš Lietuvos ar kitų kraštų žmones. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjantis terorizmu kaltinamos E. Kusaitės bylą, lapkričio 30-ąją turėjo išklausyti baigiamąsias kalbas, tačiau susirgus teisėjų kolegijai pirmininkaujančiai teisėjai V. Švedienei posėdžiai atidėti iki nenustatyto laiko.
Signataras paskelbė ilgą analitinį straipsnį „Plieninis apsupties žiedas“, parodantį, kaip vyko E. Kusaitės tariamų nusikaltimų „įkalčių“ rinkimas. Glaustai pateikiame kai kurias šios „terorizmo“ bylos kūrimo aplinkybes, kaip jas nagrinėja A. Endriukaitis.
Pasaulio spaudoje gausu pranešimų apie dar labiau augančią Rusijos slaptųjų tarnybų įtaką.
Apie Rusijos opozicionieriaus Leonido Razvozžajevo pagrobimą Ukrainoje portalas slaptai.lt jau rašė.
Nūnai mes pateikiame naujų tekstų apie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) operaciją. Tai – Pilar Bonet (“El Pais”) publikacija “Maskva pasiekė, kad Kijevas padėtų jai sulaikyti opozicionierius”, Elen Bari (“The New York Times”) straipsnis “Rusijos opozicionierius sako, kad pagrobėjai grasino jo vaikams” ir Helen Vomek (“The Times”) rašinys „Pagrobimas ir kankinimai” kelia baimę, kad grįžta stalinizmas”.
Spalio 2 d. įvyko Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame buvo pradėtas nagrinėti nuteistosios Eglės Kusaitės apeliacinio skundo nagrinėjimas.
Ji 2012 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta dėl šių nusikaltimų: grąsinimo nužudyti Generalinės prokuratūros prokurorą Justą Laucių ir jo įžeidimo SMS pasiųsta žinute.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių BPK pažeidimų, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Bet apie tai – vėliau.
O dabar – apie posėdžio pradžią ir Žmogaus teises.
Kaip praneša Varšuvos laikraštis SE gegužės 8 dienos numeryje, Lenkijos parlamento deputatas iš šalies pagrindinės opozicinės partijos „Įstatymas ir teisingumas“ Janušas Voicechovskis paskelbė sensacingą žinią.
Jis nurodė, jog faktas, kad Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio mobilusis telefonas buvo aktyvuotas 10 val. 45 min. Rusijos laiku, t. y. praėjus penkioms minutėms po katastrofos, įrodo, esą Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis tuo metu dar buvo gyvas. 5 minutės po sprogimo pernelyg mažas laiko tarpas, kad koks nors pašalinis asmuo spėtų paimti Kačinskio telefoną.
„Teroristės“ Eglės Kusaitės bylos kaltinamojoje išvadoje jai mestas kaltinimas, kad ji siekė prisijungti prie neva tarptautinės teroristinės organizacijos „Kaukazo Emyratas“ (Šiaurės Kaukazo sukilėlių paskelbtos atkuriamos nepriklausomos valstybės pavadinimas) ir paaukoti savo gyvybę pagal šios organizacijos nurodymą Rusijos karinėje bazėje, ją susprogdindama (tiesa, nežinia nei kur, nei kada). Teigiama, kad ji pati dalyvavo teroristinės grupuotės su bendrininkais Maskvoje, susijusiais su „Kaukazo Emyratu, sukūrime.
Kadangi kiekviena baudžiamoji byla šalies viduje, ypač susijusi su teisminio proceso dalyviais – kitų šalių piliečiais, yra ir tarptautinės teisės dėmesio ir vertinimo objektas, už Lietuvos Respublikos tarptautinius santykius atsakinga Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo pačiu tarsi oficialiai pripažino Šiaurės Kaukazo sukilėlius tarptautiniais teroristais.
Rusijos Federalinė saugumo tarnyba FSB (FST) atsisakė įvardyti Valstybės dūmos deputatus, kuriuos įstatymų leidybos klausimais konsultavo Didžiosios Britanijos žvalgybos bendradarbis Markas Dou, tapęs pagrindine figūra vadinamajame „akmens skandale“.
Atitinkamą užklausimą parlamentarai pasiuntė FST vadovybei 2012 metų sausio pabaigoje po to, kai FST generolas Sergejus Sorokinas per televiziją papasakojo, kad kai kurie deputatai konsultavosi su Marku Dou apie tai, kokius įstatymus reikia priimti.
Buvęs Maskvos slaptasis agentas, perėjęs į JAV pusę, pranešė, kad už Lenkijos vadovybės žūties ties Smolensku 2010 metų balandį slypi Vladimiras Putinas, praneša Stefania Maurizzi ekskliuzyvinėje medžiagoje, paskelbtoje savaitraščio L‘Espresso svetainėje.
„2010 metų balandį Rusijoje sudužo lėktuvas, kuriuo skrido Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis ir jo artimiausia aplinka. Po kelių dienų buvęs Maskvos agentas, perėjęs į JAV pusę, pranešė, kad tai Kremliaus rankų darbas. 2010 metų birželis: slaptasis agentas miršta paslaptingomis aplinkybėmis, ir FTB (Federalinis tyrimų biuras) įslaptina su jo mirtimi susijusias detales. Neįtikėtina istorija susiklosto iš paskutiniųjų WikiLeaks bylų“, – rašo leidinys.
Informacijos apie sužlugdytą pasikėsinimą į Rusijos prezidento Vladimiro gyvybę – apstu pačiuose įvairiausiuose leidiniuose. Versijų, kas, kaip ir kodėl galėjo siekti V.Putino mirties, – daugiau nei reikia.
Vieni tvirtina, jog pranešimai apie susektą pasikėsinimą – tai viso labo sumaniai surežisuotos rinkiminės kampanijos dalis. Kiti įrodinėja, jog pasikėsinimo būta rimto. Tik ginčijasi, kas gi iš tiesų rengė planus susprogdinti galingą sprogstamąjį užtaisą. Borisas Berezovskis, Doku Umarovas, Michailas Chodorkovskis?
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą skirtingų komentarų, pasirodžiusių tiek rusiškoje, tiek užsienio spaudoje.
Lietuvos spaudoje kaip niekad daug buvo rašoma apie neseniai Latvijoje įvykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. Šio referendumo priežastys, rezultatai bei pasekmės buvo analizuojamos itin įvairiai.
Mūsų politikus, politologus, žurnalistus galima sąlyginai suskirstyti į keletą grupių. Vieni tvirtino, jog latviai pasiekė įtikinamą pergalę, kiti gi perspėdavo, esą karas dėl latvių kalbos statuso išsaugojimo dar tik prasideda. Tiesa, būta ir tokių lietuvių komentatorių, kurie šaukte šaukė, esą Latvijos rusakalbiai savo interesus gina išskirtinai civilizuotomis, teisinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos slaptųjų tarnybų intrigos čia nieko dėtos.
Aleksandro Litvinenkos tėvas, vadinęs teroristą Achmedą Zakajevą savo „broliu“ ir kaltinęs Rusijos valdžią dėl sūnaus mirties, kardinaliai pakeitė savo nuomonę bei poziciją. Jis dabar viešai teigia ir prisipažįsta, kad juo buvo pasinaudota.
Taigi paprašė jam atleisti ir priimti atgal į Tėvynę. Žodžiu, Valteris Litvinenka norėtų sugrįžti atgal į Rusiją. Jis prašo, kad oficialioji Maskva jam atleistų – leistų sugrįžti namo. Nes jis, Valteris Litvinenka, buvo labai neteisus. Italijoje 73 metų Valteris Litvinenka gyvena skurde, o Borisas Berezovskis ir Vakarų žurnalistai juo nebesidomi.
2012 metų sausio 19 dieną Džonatanas Pauelas, buvęs Didžiosios Britanijos ekspremjero Tonio Bleiro kanceliarijos vadovas, interviu BBC pripažino „šnipinėjimo akmens“ egzistavimą.
„Tai buvo nemalonu. Mus sučiupo už rankos. Įsitikinęs, jie (FST – Rusijos Federalinė saugumo tarnyba) apie tai sužinojo gerokai iki skandalo, bet politiniais sumetimais kurį laiką informacijos neskelbė“, – pareiškė Dž.Pauelas.
Maždaug prieš trejetą mėnesių šiandieninis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė specialųjį įsakymą Nr. 1075. Kuo įdomus ir svarbus šis dekretas?
Prezidentiniame dekrete konkrečiai nurodyta, kokią informaciją apie savo veiklą oficialiuose internetiniuose portaluose privalo skelbti šalies slaptosios tarnybos, įskaitant ir Federalinę saugumo tarnybą FST (rusiškai – FSB). Minėtame prezidentiniame dekrete smulkiai išdėstyta, ką Rusijos slaptųjų tarnybų vadovybė privalo parodyti savo oficialioje internetinėje svetainėse.
Apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvos santykiuose su Rytais ir su jais susijusius Lietuvos teisės sisteminius trūkumus pirmą kartą labai skambiai prabilta šiais metais kilus įtarimams, kad garsiojoje Eglės Kusaitės byloje Lietuvos specialiosios tarnybos neleistinai bendradarbiavo su SSRS KGB galių tęsėja Rusijos Federacijos (RF) Federaline saugumo tarnyba (FST).
Pasigirdo balsai, kad Lietuvos Respublikos (LR) įstatymai bei tarpvalstybinė savitarpio teisinės pagalbos sutartis su Rusija iš viso nenumato jokio RF specialiųjų tarnybų procesinio dalyvavimo civilinėse bei baudžiamosiose bylose Lietuvos terotorijoje.
Tačiau garsiai apie visa tai prabilo ne valstybinės institucijos, bet protestuojantys buvę SSRS politiniai kaliniai, visuomeninės organizacijos, žmogaus teisių gynėjai, visuomenės veikėjai.
Skandalas dėl KGB pulkininko Michailo Golovatovo paleidimo vis dar netyla. Nenuostabu. Sulyg kiekviena diena politikai, žurnalistai, slaptųjų tarnybų ekspertai ir teisininkai suranda naujų argumentų arba kontrargumentų, kuriuos ignoruoti būtų kvaila. Taigi kokia iš labiausiai įsiminusių pastabų, pastaruoju metu nuskambėjusių viešojoje erdvėje?
Be abejo, Lietuva teisingai elgiasi, reikalaudama solidarumo iš Austrijos. Žinoma, Lietuva teisingai elgiasi, įtardama, jog šiuo konkrečiu atveju Austrija europietišką solidarumą iškeitė į draugiškus santykius su Rusija ir pigias rusiškas dujas. Tačiau ar Lietuvos valdantysis elitas visuomet palaikydavo Austriją, kai Vienai buvo reikalinga bent jau moralinė parama? Kiek sykių Lietuva palaikė arba bent jau bandė palaikyti Austrijos interesus ir austriškąją poziciją?
