Algimantas Bučys

Aktualijos

XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000  krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.

Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.

Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.

Continue reading „IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų” →

Aktualijos

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose” →

Aktualijos

4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose

Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis pilietinėmis teisėmis naudojosi tiktai trys luomai: didikai, šlėkta (bajorija) ir dvasininkai.

Visi kiti Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, ne tik Stašico aprašyti mužikai, bet ir miestiečiai, iš kurių buvo kilęs Stašaičius, lygiai kaip tautinės (pvz., žydai) ir religinės (pvz. pravoslavai, protestantai) mažumos neturėjo net XVIII a. pabaigoje daugelio pilietinių teisių.

Kitaip sakant, jie pilietiškai neegzistavo ir nebuvo jokio reikalo su jais skaitytis. Be abejo, kuomet masonai ir tikrieji patriotai rengė ir įvairiose stadijose slaptai redagavo būsimosios Konstitucijos tekstą, jiems neišvengiamai teko svarstyti ir miestiečių, ir žydų pilietinių teisių klausimus.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 4” →

Aktualijos

3. Lietuvos vardo išnykimas iš Konstitucijos

Abiejų Tautų Respublikos likvidacija ir pavertimas Lenkijos valstybe, kuri nuo šiolei unitarizmo pagrindu iš vieno centro valdys visus administracinių teritorijų vienetus (tarp jų ir lietuviškąją provinciją), buvo principinis bendrojo perversmininkų sumanymo dėmuo.

Valstybinio perversmo mastas vėlgi nebuvo dalinis, jei prisiminsime, kad skubotai ir Seimo balsų mažuma priimta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija vienu ypu Respubliką pavertė Monarchija.

Būta daug gilesnių pertvarkymų, kuriuos paprastai vengiama minėti oficialiose Lenkijos ir Lietuvos istorijose bei mokykliniuose vadovėliuose.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 3” →

Politinės intrigos

Lietuva renkasi neteisingą taktiką, bendraudama su Lenkija. Ten, kur derėtų ginčytis, kelti triukšmą, piktintis, – atsiprašinėjame, nuolaidžiaujame. Ten, kur vertėtų tyliai, be savigyros, be pompastikos, tačiau ryžtingai atlikti lietyvybę stiprinančius darbus, – daug triukšmaujame, bet nieko konkretaus lietuvybės labui nenuveikiame.

Prisiminkime keletą pastarųjų įvykių, įaudrinusių tiek lenkiškąją, tiek lietuviškąją puses. Nors oficialioji Varšuva mūsų atsiprašo dėl užgaulaus plakato per futbolo rungtynes (omenyje turimos "Lech" ir "Žalgirio" sportininkų varžybos Poznanės mieste), Lietuvai nederėtų skubėti džiaugtis.

Dar nežinia, kiek lenkiškuose atsiprašymuose nuoširdumo. Jei kalbėsime visiškai atvirai, puikiai suvokiame, ko verti jų veidmainiški atsiprašinėjimai.

Continue reading „Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis” →

Aktualijos

2. Švietėjiška Lietuvos charakteristika 1795 m. tragedijos išvakarėse

Visus S. Stašico nužymėtus Lenkijos silpnėjimo ir dvasinio nuskurdimo simptomus galime lengvai atsekti ir Lietuvos 400 (nuo 1386 iki 1795 ) metų istorijos finale.

Apie XVIII a. pabaigos Lietuvą galima būtų pasakyti tais pačiais pirmosios formulės žodžiais, kuriais pranašiškai apibūdinta anuometinė Lenkija, pakeitus tik šalies pavadinimą: „„Lietuva dabar tebėra tik penkioliktame šimtmetyje! Visa Europa jau aštuonioliktąjį baigia”. 

Apie XVIII a. Lietuvos tarptautinį autoritetą galima būtų drąsiai pasakyti tais pačiais antrosios formulės  žodžiais, kuriais apibūdinta anuometinė Lenkija, vėlgi pakeitus tik šalies pavadinimą: “Visos Europos tautos Lietuvą laiko barbarybės kraštu”.

Apie XVIII a. Lietuvos ekonominės ir socialinės politikos rezultatus galima būtų vėlgi kalbėti trečiosios formulės išvadomis, pakeitus lenkų žemdirbius lietuvių žemdirbiais: “lietuviškoji tauta stovi man prieš akis. Matau milijonus padarų, vieni jų vaikšto pusnuogiai, kiti odomis arba šiurkščiomis sermėgomis apsirengę, visi išsekę, nuskurdę“ ir t.t.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 2” →

Aktualijos

Aukščiau pateikta klasikinės Apšvietos rašytojo knygos analizė, tikiuosi, ne tik pakoreguos nuolat populiarinamą mitą apie savaiminę, nors pavėluotą, bet kone automatišką krikšto palaimą pagoniškai Lietuvai. 

Akivaizdesnė gal taps ir poliparadigminė būtinybė išskleisti platesnį, pakankamai blaivų ir svarų diskursą tradiciniame požiūryje į keturis šimtmečius gyvavusios unijinės katalikiškos Abiejų Tautų Respublikos pilietinę ir moralinę raidą būtent krikščionybės idealų šviesoje.

1. Tradiciniai mitai ir naujoji XXI a. paradigma

Galbūt ir galima teoriškai pateisinti minėtus tradicinius lenkų ir net lietuvių istoriografų mitus, esą katalikiškas krikštas buvęs ikikatalikiškai Lietuvai vienintėlė panacėja, didžiausias tikslas ir būsimos palaimos patikimiausia garantija, tačiau su viena sąlyga – panašūs mitai galėjo turėti realesnes šaknis tik pirmuosius 150 – 200 metų.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 1” →

Aktualijos

4. Liūdnas  Kristaus priesakų likimas – dešimtoji formulė

Būtent dešimtoji formulė apibendrina galutinį rezultatą visų svarbiausios ir iki šiolei pirmiausiai istorikų akcentuojamos idėjos, kuo tampriausiai nuo seno jungiamos su kilniu pagonies Jogailos pažadu „priglausti“ Lietuvą prie Lenkijos po vedybų su lenkų Piastų dinastijos palikuone Jadvyga 1386 m. pavasarį.

Turiu galvoje Lietuvos krikšto idėją, formaliai pradėtą masiniais Jogailos ir Vytauto atliktais 1387 m. pradžioje lietuvių krikštais Aukštaitijoje.

Kaip žinome, lietuviai pagonys anuomet buvo būreliais suvaromi į upę ir masiškai krikštijami iš Lenkijos atvykusių katalikų dvasininkų, netgi nemokančių lietuvių kalbos. Koks gi buvo finalinis Lietuvos krikšto ir ilgaamžės – ketverių šimtų metų ! – christianizacijos rezultatas XVIII a. pabaigoje prieš galutinį unijinės lietuvių ir lenkų valstybės žlugimą?

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 4” →

Aktualijos

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3” →

Aktualijos

2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji

Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame  universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne tik tradicinę Lietuvoje  lietuvių nutautėjimo temą, bet ir lenkų nutautėjimo tendenciją, galutinai išryškėjusią XVIII šimtmetyje.

Išskaičiuodamas Abiejų Tautų Respublikos didikų, arba, kaip anais laikais sakydavo „ponų“ (ponai, panowie), kaltes, nežinomas autorius iškėlė didikams, jo nuomone, patį didžiausią kaltinimą, didesnį netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km²  ir  4 su puse milijonus gyventojų. Ir štai koks tas didžiausias kaltinimas:

„ponai yra padarę lenkams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį. (Zatracili narodowy charakter)“.

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 2” →

Aktualijos

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos“Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1” →

Aktualijos

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą” →

Aktualijos

13. Skirtingos tikinčiųjų ir bedievių būtys pasaulyje

Viduramžių istorijos realybė, kaip matėme ne viename šios knygos puslapyje cituotų ar aptartų literatūros kūrinių, kronikų, metraščių bei dokumentų liudijimuose, buvo tvinkte pritvinkusi nuožmių žudynių, religinių karų, kolonijinių žygių, prievartos ir neteisybių dvasios.

Niekas – nei kaimiečiai, nei valdovai, nei skirtingų dievų tarnai – nesijautė saugūs, kiekvieno tykojo kruvinoji mirtis nuo kardo smūgio, juodoji mirtis nuo maro, baisioji mirtis nuo gaisro, keistoji mirtis nuo žemės drebėjimų, potvynių, sausrų, ligų ir badmečių.

Ir nebuvo jokios logikos žemiškojo gyvenimo realybėje – niekas negalėjo pasakyti, kas kada atsitiks ir kas kada mirs sava ar kraupia mirtimi.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( X )” →

Aktualijos

12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė

Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su tais, kas bando skaityti bažnytinės ar sakralinės literatūros tekstus kaip istorinius veikalus, publicistinius rašinius ar šiaip „bažnytininkų tuščiažodžiavimą“, mielą viduramžių vienuolių „raščių širdžiai“, ir t. t.

Kita vertus, čia pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami seniausiosios lietuvių literatūros sakraliniai tekstai leidžia ir įpareigoja atskleisti, ką iš tikrųjų reiškė žmonijai ir kaip funkcionavo, ypač viduramžiais, sakraliniai tekstai, kurie mūsų dienomis nelengvai suprantami ir dėl to lieka užmiršti rankraštynuose, vienuolynų archyvuose, bibliotekų labirintuose, kuriais klajoja retkarčiais atklystantys keistuoliai.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IX )” →

Aktualijos

11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )” →

Aktualijos

10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai

Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus.

Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai interpretuojami. Skirtumų esama ir tarp pirmosios bei antrosios redakcijos tekstų.

Matyt, rusų literatūros istorikai neatsitiktinai pasirinko viso „Pasakojimo…“ restauracijai trečiosios redakcijos tekstus – čia labiau iškeliamas pskoviečių vaidmuo, o religinių terminų gausa rodo, kad autorius galėjo būti dvasininkas, sužymėjęs ir įvykių datas pagal Naugardo metraščius.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VII )” →

Aktualijos

9. Išplėštų metraščio lapų paslaptis

Taigi neturime seniausio „Pasakojimo apie Daumantą“ pradžios.

Kas buvo parašyta pradžioje – nežinia. Sunku nuspėti, kas ir kodėl išplėšė įvadinę Pskovo pirmojo metraščio dalį, juo labiau kad tai ne vienintelis nuorašas su išplėšta ta pačia pradžia. O juk pradžioje turėjo būti aprašytas ankstesnis Daumanto gyvenimas, tai yra – jo gyvenimas Lietuvoje ir galbūt nusakytos priežastys, dėl kurių jis paliko Lietuvą ir atsirado Pskove.

Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, koks buvo Pskovo pirmojo metraštinio sąvado Įvadas ir kokiais šaltiniais jis buvo pagrįstas. Apžvelgusi visas ankstesnių mokslininkų keltas hipotezes V. Ochotnikova padarė išvadą, jog kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, ar anksčiau buvo sukurtas atskiras „Pasakojimas apie Daumantą“, tapęs metraščio Įvadu, ar priešingai – pradžioje egzistavo padriki metraštiniai (Pirmojo ir Antrojo metraščio pakartoti) įrašai apie Daumantą, o jau vėliau kažkas sukūrė vientisą „Pasakojimą apie Daumantą“.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VI )” →

Aktualijos

8. Pasaulietiniai pasakojimai apie karvedžio Daumanto žygius

Greta sakralinių prozos kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų, išliko pasaulietinių pasakojimų apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius. Iš jų chrestomatijoje pateikiame jau minėtąją bene seniausią redakciją, kuria prasideda Pskovo I metraštis, tiksliau – ankstesnių metraščių sąvadas, sudarytas XV a. pabaigoje.

Jame yra išlikęs pačioje sąvado pradžioje įdėtas „Pasakojimas apie Daumantą“.

Tik po jo eina trumpa tradicinė chronografija nuo pasaulio sukūrimo.

Tai labai neįprastas dalykas rusų metraščių istorijoje. Keista, bet susidaro įspūdis, kad metraščio pradžioje atsiradęs „Pasakojimas apie Daumantą“ buvo metraštininko suvokiamas kaip savotiškas įvadas į seniausią Pskovo metraščių sąvadą, o tai liudytų ypatingą „Pasakojimo…“ reikšmę tiek Pskovo istorijoje, tiek miesto sisteminės pastovios metraštijos pradžioje, kai buvo nuspręsta rašyti savo nuolatinį metraštį.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( V )” →

Aktualijos

7. Promaskvietiška kova su šv. kunigaikščio Daumanto atminimu ir jo kultu

XIX a. pabaigoje žmonės, apsilankę Pskovo Švč. Trejybės sobore, galėjo dar savo akimis pamatyti

šalia dešiniojo altoriaus prie antrojo lango pietinėje pusėje pastatytą šv. Ištikimojo kunigaikščio Daumanto ąžuolinį sarkofagą, primenantį aukštą grubaus darbo dėžę su dangčiu, ant kurio buvo palaimintojo kunigaikščio atvaizdas. Sarkofagą iš trijų pusių supa paprastas geležinis aptvaras.[1]

Beje, yra išlikęs ir kunigaikščio Daumanto atvaizdas pagal kanoninį ikonų tapybos apibūdinimą:

senas, žilas, barzda kaip Grigorijaus Teologo, galva kiek praplikus, drabužiai ant jo kunigaikštiški, tamsiai rusvi kailiniai, kitur rašo: barzda kaip Jono Auksaburnio, plaukai ant galvos kaip pranašo Iljos.[2]

XIV a. Pskovo metraščiuose ima rodytis (1323, 1241, 1407, 1480 ir kitais metais) pranešimai apie pskoviečiams palankius stebuklus, pergales prieš vokiečius po maldų šv. Daumantui Pskoviečiui.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IV )” →

Aktualijos

5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.[2]

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )” →