Kovo 27 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus sąjūdininkų susirinkimas.
Sąjūdis šiemet švenčia 25-metį. Ta proga buvo daug sveikinimų, apdovanojimų padėkos raštais jau mirusiems ir dar tebedirbantiems sąjūdininkams; buvo daug trumpų (pagirtina) kalbų apie nūdienos negeroves, informacinių pranešimų, net giesmių ir dainų, dalyvaujant vaikučiams, jauniesiems skautams.
Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus, palinkėjimus. Yra kuo pasidžiaugti, sakė parlamentaras, bet dabartinė situacija verčia ir rimtai susirūpinti. Valdžią turime ne tokią, kokios norėjome, kyla daug abejonių dėl jos nusiteikimo vykdyti Lietuvos Konstituciją.
Kalbėtojas pakvietė į kovo 28 d. Vinco Kudirkos aikštėje įvyksiantį protesto mitingą, kuriame bus reikalaujama neišduoti lietuvių kalbos, atsisakyti koalicijos su Lenkų rinkimų akcija.
Tą pačią dieną šioje salėje įvyksiantis „Vilnijos” draugijos suvažiavimas bus tarsi šio mitingo tematikos tęsinys. Sąjūdininkai ir šiame rengimyje turėtų dalyvauti. Po reikalavimu nepataikauti lenkams, laikytis Konstitucijos – valdžiai jau įteikta 20 000 parašų.
Parašai bus renkami iki birželio pabaigos. Reikia įrodyti, kad lietuviai neabejingi savo kalbai, Tėvynei, sakė Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas. Sąjūdis remia prof. V. Landsbergį, pretenduojantį į Tėvynės Sąjungos-Krikščionių Demokratų (TS-KD) partijos pirmininko postą (plojimai). Andrius Kubilius yra padaręs gerų darbų, bet šiuo laikotarpiu Lietuvai labiau reikalingas V.Landsbergis. Stiprybės, sveikatos, mes laimėsime, drąsino R.Kupčinskas.
Vilniaus Sąjūdžio vadovas Leonas Kerosierius perskaitė padėkas mirusiems sąjūdininkams Viliui Bražėnui, Algimantui Bružui, Algimantui Keinai, Z.Lisauskui, Algimantui Malinioniui, Leonui Pranuliui… Padėjos raštai buvo įteikti jų artimiesiems.
Jaunoji skautė pagarsino prof. Onos Voverienės sveikinimą „suvažiavimo dalyviams, bendražygiams ir bendraminčiams”, kuriame, be kita ko, pasakyta:
Netrukus, balandžio 6-ąją, minėsime politikos apžvalgininko tarptautininko a.a. Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines. Vilius Bražėnas, antikomunistas, antiglobalistas ir vienas iš narsiausių Lietuvos tautinės valstybės atgimimo iniciatorių, įrašė patį ryškiausią puslapį į dabartinės Lietuvos politikos mokslo istoriją.
Renginiai, skirti jo 100-jų gimimo metinių paminėjimui, jau prasidėjo: išleista jo ir jo bendražygių knyga „Kova dar nebaigta” (V, 2013), Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje veikia paroda „Tėvynę gynęs žodžiu, plunksna ir ginklu” (ji veiks tik iki balandžio 3 dienos).
Vilius Bražėnas – vienas ryškiausių Lietuvos politikos šviesulių, kaip meteoras praskriejęs tamsia, komunizmo šmėklos sparnais uždengta Lietuvos padange, išeidamas į Amžinybę mums paliko savo asmenybės ir parašytų knygų spindesį ir testamentinį priesaką nepasiduoti, kelti tautą „iš apačios”, nesilankstyti melo stabams; kovingumo ir narsos, ginant savo didžiąsias politines vertybes – atkurtą Lietuvos valstybę ir tautiškumą – mūsų valstybinę kalbą, nesuklastotą istoriją, tvirtą šeimą, tautos kultūrą. Ateitis lemiama tik kovoje!
Beje, balandžio 6 d. Viliaus Bražėno šimtmetis bus minimas Vilniaus Karininkų ramovėje.
Kita skautė perskaitė nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos laišką Lietuvos sąjūdininkams.
Sveiki mielieji Lietuvos sąjūdininkai!
2012 09 30 į valdžią Gruzijoje atėjo nedidele balsų persvara rinkimus laimėjusi prorusiška partija „Golubaja mečta”, vadovaujama Bidzinnos Ivanišvili.
Spalio viduryje buvo uždarytas kanalas „Pik”, kuriame aš dirbau laidų „Kaukaziškas portretas su Ala Dudajeva” vedėja ir autore. Prasidėjo masiniai vyriausybės narių areštai, spaudimas prezidentui Michailui Saakašvili ir jo šalininkams. Aš turėjau palikti nuostabiąją Gruziją.
Tęsiasi Rusijos imperijos žemių apjungimas, posovietinių valstybių laisvė svyruoja ant Naujosios pasaulio istorijos svarstyklių.
Čečėnų tauta aštuonioliktus metus ginasi nuo šimtapenkiasdešimttūkstantinės Rusijos okupacinės kariuomenės.
Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo žmogaus savimonės – būti vergu ar Laisvu Žmogumi.
Niekada nesitraukite, nors ir kaip sunku būtų, neparduokite savo Tėvynės Laisvės!
Visa širdimi linkiu lietuvių tautai klestėjimo ir žydro dangaus virš galvų.
Kalbėjo A.Kudzys, pristatytas kaip akademikas. Nevadinkit manęs akademiju, aš jau ne akademikas, mane šitoje salėje iš akademikų išmetė, sakė kalbėtojas. Apie skalūnines dujas jis parašęs straipsnį, bet nė viena redakcija nesutikusi jo spausdinti, išspausdino tik „Laisvas laikraštis”.
„Akademikas” priminė dešimt Dievo įsakymų. Sakoma, kad iš dešimties nuodėmių septynios yra didžiosios. Pasirodo, kad didžiųjų nuodėmių, vis dėlto, irgi yra dešimt. Viena iš jų – pavydas. Nereikia pykti ant silpnapročių. Sąjūdyje buvo protingų žmonių, bet pasitaikė ir silpnapročių. Tokių buvo mažuma. Bet bėda, kad dauguma nusileidžia silpnapročiams. Iš to atsiranda kita nuodėmė – baimė. Mes jau bijom per šventes išeiti su trispalve.
Trečios didžiosios nuodėmės aš neišgirdau, nes mikrofonai veikė prastai, akustika man skundėsi ir viską filmuojantis, įrašinėjantis Albinas Kentra, taip pat susirinkimo sekretorės, kurios manęs vis klausdavo, ką pasakė koks kalbėtojas arba susirinkimo pirmininkas.
Kai ką pasižymėjau iš Jono Antanavičiaus kalbos: tauta privalo išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso. Manau, ši pastaba labai teisinga, reikšminga ir aktuali. Mums labai trūksta savigarbos, mumyse labai daug vergiškumo. J.Antanavičius susirinkusiuosius sveikino Birželio sukilimo sąjungos vardu.
Mes priešinomės rusinimui, lenkinimui. Atkakliai priešinomės. Ir dabar negalima leisti, kad pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta lenkų lalba kaip valstybinė. Gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai, pavardės – tik lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Kodėl lenkai Lietuvoje yra ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje, tarsi kitos valstybės lenkai? Bet kodėl mes taip begėdiškai anglėjame?! Vilniuje beveik neliko lietuviškų užrašų.
Taip kalbėjo Algirdas Šukys. Labai aktualios mintys.
Apie bėdas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kalbėjo Nepriklausomybės akto sigrataras Algirdas Endriukaitis. Padėtis katastrofiška. Mūsuose įvyko sąmonės lūžis. Jau kalbama, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti pirmoje vietoje. Ilgainiui liks tik viena pilietybė – Europos Sąjungos. Valstybingumas tyliai išplaunamas, greitai jo mums nereikės. Žemė parduodama užsieniečiams. Liksime be savo žemės. Jau dabar tūkstančiai hektarų – ne mūsų, tyliai parduoti Švedijos firmoms. Jeigu nesugebėsime atlikti staigesnių, tvirtesnių judesių – neturėsime savo valstybės. Manoma, kad pribrendo reikalas šaukti tautos suvažiavimą, nes tautos likimas nė vienos partijos nedomina. Lietuvos nebus, jeigu joje neliks lietuvių.
Apie globalistinių jėgų pergales Europoje kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka. Gyventojų sudėtis keisis lietuvių tautos nenaudai. Nors emigracijos kreivė mažėja, bet darbo jėgos trūksta: kils noras įsivežti imigrantų. Signataras pasidžiaugė, kad daugėja patriotiškai nusiteikusio jaunimo, apie tai byloja Kovo 11-osios eitynės Vilniuje.
Malonų įspūdį padarė garbaus amžiaus dailininkas Antanas Račius, kuriam Vilniaus Sąjūdžio vadovas įteikė padėkos raštą. Buvau partizanų ryšininkas, sakė jis. Sąjūdis – tai mūsų siela, tautos likimas. Neklauskim, ką man davė nepriklausoma Lietuva, dirbkim jos gerovei. Lietuvos bažnyčiose kabo šimtai mano paveikslų, Vytautas Didysis – Vilniaus Karininkų ramovėje. Ir šiandien aš dar dirbu, nors metų našta jau slegia pečius.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.03.28
