Prancūzija kaltina du buvusius slaptuosius agentus išdavyste. Buvę užsienio žvalgybos darbuotojai teikė „informaciją vienai užsienio šaliai“, – stočiai „CNews“ sakė gynybos ministrė Florence Parly. Dėl to teisėsauga pradėjo tyrimą dėl įtarimų išdavyste.
Agentai dirbo Kinijai, sakė su tyrimu susipažinęs šaltinis.
Užsienio reikalų ministerija Pekine per savo atstovą pareiškė, kad nieko nežino apie šį atvejį. Prieš abu buvusius Prancūzijos užsienio slaptosios tarnybos DGSE agentus, Gynybos ministerijos duomenimis, vyksta tyrimas dėl „labai rimtų nusikaltimų“.
Gali būti, kad su jais susiję ir vieno agentų sutuoktinė, sakė ministrė. Ji kol kas nenorėjo komentuoti, kokią informaciją įtariamieji perdavė kitai šaliai.
Tyrimas pradėtas jau gruodį. Abu buvę agentai nuo tada yra kardomajame kalinime. Televizijos stoties TMC duomenimis, vienas jų anksčiau yra dirbęs Pekine. Ministerija to kol kas nepatvirtino.
Žvalgyba, pasak ministerijos, pati atskleidė aferą ir kreipėsi į prokuratūrą Paryžiuje.
Balandžio 6-ąją sukanka 14 metų, kai Rolandas Paksas po Seime inicijuoto apkaltos proceso už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Tai pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. Dabar 61-rių sulaukęs politikas ketina grįžti į didžiąją politiką, ir tam vartai šiek tiek prasiveria.
Priminsiu, kad galutiniu ir neskundžiamu Konstitucinio teismo sprendimu bei jo išaiškinimu apkaltos būdu nušalintas pareigūnas niekada negalės užimti pareigų, reikalaujančių duoti priesaiką (pagal LR Konstituciją apkaltos būdu iš pareigų gali būti pašalintas Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjai). R. Paksas buvo pripažintas atskleidęs valstybės paslaptį savo stambiausiam rinkimų kampanijos rėmėjui Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui.
Ne kartą įvairioms teismo institucijoms apskundęs šį verdiktą R. Paksas ne tik sušvelnino tolesnius jų sprendimus, bet ir iškovojo galimybę tęsti politinę karjerą. Jam vartus atkelia ir Seimas, praėjusią savaitę pritaręs Konstitucijos pataisos projektui, kad per apkaltą pašalintajam būtų atvertas kelias kandidatuoti ir į Seimo narius, ir į prezidentus. Seimo narys „tvarkietis“, advokatas Rimas Andrikis teigė, kad per septynerius metus nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl R. Pakso Konstitucijos pataisos likimas nepajudėjo iš mirties taško. Todėl jis vylėsi, kad ši pataisa turėtų stumtelėti problemą link finišo. Konstitucijai pakeisti reikia ne mažiau kaip 94 Seimo narių balsų, ir tai R. Paksui nemenkas iššūkis.
Šiaip jau R. Paksui nejaučiu jokios antipatijos – nei kaip politikui, nei kaip žmogui. Jo iš Lietuvos liberalų sąjungos atskilusi partija teikė daug vilčių: pagaliau bus tvarka ir teisingumas! Tiesa, „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) įsikūrus 2002-ųjų kovą ir rudenį prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai, vienoje TV studijoje partijos atstovei spaudai priekaištavau, kad TT logotipas – išskėtęs sparnus erelis ir į svastiką panašus ženklas – ir rinkimų šūkiai labai jau primena nacistinės Vokietijos laikus. Atstovė (garsi TV žurnalistė, dabar vienos „pijaro“ kompanijos vadovė) tuomet labai užsirūstino ir visaip gynė partiją.
Bet radikalia nacionaline idėja TT net nekvepėjo, nors naujos partijos šūkis „Lietuva, kelkis!“ ir politinės programos „laisvai tautai“ teiginiai buvo uždegantys. Įspūdinga preambulės pradžia: „Didžiuodamiesi Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorine praeitimi;
– gerbdami Tautos ryžtą kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės;
– jausdami atsakomybę už lietuvių tautinį tapatumą ir Lietuvos valstybę;
– pabrėždami, kad Rytų Europos tautos XX a. viduryje patyrė iki tol istorijoje dar neregėtą nacių ir sovietų režimų masinį smurtą;
– tvirtai remdamiesi Senojo žemyno krikščioniškąja tradicija;
– keldami sau uždavinį sukurti tokią Lietuvą, kokia norėtų didžiuotis čia ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai“ ir t.t.
Iš tikrųjų, tada TT buvo už tvirtą Europą, vieningą ES, krikščioniškąsias vertybes, mūsų integraciją į euroatlantines struktūras, kurios galėtų sumažinti Rytų kaimyno keliamą grėsmę, ir kt.
Bet kas atsitiko, kad partijos vedlys netrukus suklupo, o TT programiniai teiginiai virto tuščiais žodžiais? Kaip 2004-ųjų birželį rašė laikraštis „XXI amžius“, „R.Paksas per savo prezidentavimo laikotarpį ne kartą parodė visišką negebėjimą eiti valstybės vadovo pareigų ir nepaisymą visuomenės moralės normų. Kai kurie politikai ne be pagrindo Prezidento veiksmus vertino kaip Lietuvos valstybingumą neigiančių jėgų įtakos agento darbą, sąmoningą kenkimą valstybės interesams“. Tuomet Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuris juridiškai panaikino galimybę kada nors įgyvendinti aiškiaregės Lenos Lolišvili išpranašautą Rolandui Paksui devynerių metų prezidentavimą. Laikraštis rašė, kad priesaikos sulaužymas reiškia Tėvynės išdavimą.
Dabar TT lyderis ir europarlamentaras vėl atsigauna. Savo pernai išleistoje knygoje „R. P. Vardan ko?..“ jis tebeieško atsakymo, „kodėl prieš 13 metų buvo nuverstas demokratiškai žmonių išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, kodėl iki šios dienos neatkurtos jo pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje?..“ 2004 metus jis tebelaiko valstybinio perversmo metais ir, pasitelkęs būrį bendraminčių, ruošiasi naujam skrydžiui.
Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klausimas kitas: ar žmonės gali pasitikėti politiku, kuris jau tuomet buvo tampomas už svetimos valstybės virvučių ir galimai leido savimi pasinaudoti? Tikėti kaip žmogumi – viena (ir tuomet mes sakome: „nieko asmeniška“), tačiau peržengti įstatymo ribas, – reiškia, bristi į nusikaltimą, į kolaboravimą. Manau, kad vis tik ateis laikas, kai R. Paksas vėl pakils lyg Feniksas iš pelenų (jam vos 61-ri – politinės brandos metas, jis ambicingas, treniruotas, išvaizdus), tačiau „agentūrinis“ šleifas lyg akmuo jį spaus prie žemės ir trukdys išskėsti sparnus.
Nebent Lietuvoje pasikeis politinė konjunktūra, ir „debesėliai iš Rytų šalelės“ pakvips pražūtingomis Lietuvai permainomis. Ne paslaptis, kad juos uodžia ne šis vienintelis tariamai valdžios nuskriaustasis ir savo kaltės nepripažįstantis…
P.S. Kitame straipsnyje – apie vadinamus „kitaminčius“, visokius valdžios kritikus ir radikalus, įtartinus verslo ryšius su Rusija, kuriais sumaniai naudojasi Maskva, kad čia suburtų Penktąją koloną…
Šių metų sausio 5 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėje www.kgbveikla.lt baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus Centrą įpareigojo LR Seimas, 2010 metais priėmęs LGGRTC įstatymo 5 straipsnio papildymo įstatymą.
Žurnalo viešinimas pradėtas 2012-ųjų pabaigoje, baigtas 2018 m. sausio 5 d. Išanalizuota 1669 asmenų duomenys. Šis žurnalas nėra ir nebus slaptas dokumentas, jis bus laisvai prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve (pagal Liustracijos įstatymo nuostatas nebus skelbiami tik prisipažinę asmenys, kurių žurnale yra 22).
2011 m. Valstybės saugumo departamentui perdavus Lietuvos ypatingajam archyvui turėtus KGB dokumentus, tarp kurių buvo ir šis žurnalas, ir šią žinią paviešinus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinančius duomenis) ir fragmentiškumą Centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.
Pabrėžtina, kad Centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“.
Darbas, kuris truko penkerius metus, buvo nelengvas pirmiausia dėl šaltinių trūkumo. 1990 – 1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją, tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išsiaiškinant agentų veiklą. Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, spec. patikrinimo, bylų.
Analizės duomenys
Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys, įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktų duomenų patikrinimuibuvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską – Vanagą ir dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau, šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariamair sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Tačiau ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai. Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentai ar informatoriais, tačiau paleisti, pasitraukdavo į mišką (Nr.6 – Motiejus Paškonis, Nr.198 – Antanas Jankauskas), o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms (Nr.12 – Aldona Paulavičiūtė, Nr.38 – Aldona Sipavičiūtė, Nr.260 – Monika Alūzaitė, Nr. 282 – Antanas Valaitis) arba slapstydavosi kitur (Nr. 25 – Petras Kudirka). Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derinant teikdavo NKVD-MGB dezinformuojančius pranešimus (Nr. 41 – Vaclovas Švarskis). Kai kurie žmonės, po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti (Nr. 39 Petras Taluntis, Nr.44 Antanas Kairys, Nr.221 Vladas Tamulevičius, Nr.313 Juozas Lostys), kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus (Nr.2 Vaclovas Sidzikauskas). Pasitaikė atvejų, kuomet žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į vakarų valstybes (Nr. 1099 Rimantas Mažuika, Nr. 1469 Aloyzas Jurgutis, Nr. 1508 Ričardas Daunoras). Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.
Šalia minėtų asmenų, registracijos žurnale įrašyti:
agentai, kurie išdavė partizanus ir už tai buvo jų nubausti mirtimi partizanų karo lauko teismo sprendimu (Nr.8 Nikodemas Podrezas, Nr.17 Bronius Jedeška, Nr.31 Antanas Muralis, Nr.32 Jokūbas Briedis, Nr.60 Jonas Orlingis);
agentai smogikai, savo rankomis žudę partizanus, tarp jų ir nelietuviai, nesusiję su pogrindžiu, pasitelkti kaip smogiamoji jėga (Nr.63 Pranas Monstys, Nr.66 Klaus Veniger, Nr.73 Povilas Mackevičius, Nr.76 Julius Bervingė, Nr. 92 Michail Žada, Nr.135 Juozas Kairys, Nr.223 Vilius Uzėla, Nr.240 Nikolai Melnik, Nr.244 Leonid Zakrevskij, Nr. 295 Kazys Vaitkus – Venckus, Nr.343 Vasilij Lapušniak, Nr.391 Bronius Baranauskas, Nr.431 Jonas Mockus, Nr.452 Zigmas Kašėta, Nr.455 Alfonsas Žebrauskas, Nr.463 Juozas Jankauskas, Nr.551 Antanas Chainauskas, Nr.552 – Ignas Tamošiūnas, Nr.718 – Alfonas Radzevičius, Nr.787 – Bronius Saveikis, Nr.1086 Jonas Jankauskas, Nr.1177 Juozas Bulka, Nr.1179 Jonas Kimštas, Nr. 1282 Jonas Dabulevičius);
daug žmonių išdavę agentai (Nr.106 Vacys Kuodis, Nr.145 Vanda Pociūtė, Nr. 222 Marijona Žulienė, Nr.246 Jonas Vendzinskas, Nr.269 Bronė Karčiauskaitė, Nr.371 Juozas Rudžionis) arba partizanų vadus išdavę, padėję suimti (Nr.569 Tadas Chodakauskas, Nr.955 Jonas Šalčius, Nr. 1233 Jonas Kukauskas, Nr.1669 Antanas Urbonas) ar patys partizanusnužudę agentai (Nr.78 Kostas Kubilinskas, Nr.449 Klemensas Stanaitis, Nr.548 Antanas Vaitulionis, Nr.568 Adolfas Daubaras, Nr.642 Algirdas Skinkys, Nr.1009 Albinas Šliužas).
Taip pat žurnale įrašyti ir agentai naudoti užsienyje (Nr.556 Viktoras Eidukaitis, Nr.697 Pranas Tvaronas, Nr.1045 Kurt Genys) arba užverbuoti iš užsieniečių, įtariamų priklausymu užsienio žvalgyboms, ar tokiems įtariamiesiems sekti (Nr.603 Jonas Vaickus). Taip pat esama įrašytų išeiviją šnipinėjusių agentų (Nr. 1451 Vytautas Mačiuika)
Kai kurie agentai teikė paprastus pranešimus apie savo pažįstamų kalbas, nuotaikas, požiūrį į sovietų valdžią arba bendraudami su partizanais juos dezinformuodavo (Nr.444 Antanas Mikenis). Stalinizmo metais tokie, iš pažiūros paprasti, pranešimai galėjo nulemti kito žmogaus suėmimą, tardymą, kalinimą (Nr.223 Jonas Mockus). Registracijos žurnale įrašyti ir vadinamieji kameros agentai, suimti žmonės, kurie per pokalbius išgaudavo informaciją iš kitų suimtųjų ir taip jiems pakenkdavo (Nr.505 Ona Stankevičienė, Nr.545 Birutė Urbanavičiūtė)
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Esama kontraversiškų atvejų, kai užverbuotas agentas išduodavo žmones, bet taip pat bandydavo išsisukti nuo bendradarbiavimo (Nr.19 Vytautas Radvila) arba visaip vengė bendradarbiauti, bet iš naujo suėmus ir tardant teikdavo informaciją apie žmones (Nr.36 Vladas Krivickas). Pasitaikė atvejų, kai turima žinių dėl agento bendradarbiavimo, bet jis vis tiek būdavo nuteisiamas net ir mirties bausme. Registracijos žurnale įrašyta ir nemažai kunigų, kurių vieni išduodavo žmones, vykdė režimui palankią politiką tikybos klausimais (Nr.264 Stasys Markonis, Nr. 1315 Nikodemas Švogžlys, Nr. 1327 Petras Maželis, Nr. 1474 Povilas Bakšys), kiti visaip bandė išvengti kontaktų su saugumo struktūromis.
Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.
***
KGB dokumentų viešinimo tinklalapyje kgbveikla.lt tikslas yra KGB veiklos ir metodų nušvietimas. Todėl ir šio žurnalo paviešinimas bei tyrimas yra aktualus KGB veiklos ir metodų pažinimui. Kai kurie gauti rezultatai bus aktualūs ir istorijos mokslui bei sovietinės istorijos žpažinimui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Tai kaip: Vokietijos kanclerė Angela Merkel išdavė Ukrainą ar neišdavė? Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė tikėjosi, kad neišduos.
Apie tą A.Merkel partnerį prancūzą negali būti nė kalbos – jis išdavė. Nes jam rūpi tik nešvarus biznis: kuo nepastebimiau Putinui parduoti tuos nelemtus lėktuvnešius. Jam rūpi, kad Ukraina niekada netaptų nei NATO, nei Europos Sąjungos nare.
Prancūzija jos prezidentų (esamo ir buvusio) asmenyje – bene viena reakcingiausių ES valstybių, beveik prilygstanti Graikijai ir Vengrijai. O kur dar Le Pen su savo neslepiamom simpatijom Putinui!
Vladimiras Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus branduoliniu ginklu ir privertė žaisti pagal savas taisykles. Angelos Merkel ir Fransua Olando vizitas į Maskvą privertė prisiminti 1938 metus, kai Prancūzijos ministras pirmininkas Edvardas Daladjė ir Britanijos premjeras, agresoriaus nuraminimo politikos šalininkas Nevilas Čemberlenas iš pradžių palenkė Čekoslovakijos prezidentą Edvardą Benešą priimti kapituliacijos sąlygas, o paskui nuskrido pranešti rezultatų Hitleriui.
Įvykiai Ukrainoje klostosi maždaug pagal tokį pat scenarijų. Telefoninėse ir raštiškose derybose į Putino reikalavimus dėl konflikto Donbase sureguliavimo Vakarų lyderiai atsižvelgė ir su juo suderino. Olando ir Merkel uždavinys buvo įtikinti Petro Porošenką, kad tai siūlymas, „kurio negalima atsisakyti“.
Majoras Pjeras-Anri Biunelis pirmą sykį areštuotas 1998 metų spalio mėnesį. Jis apkaltintas tuo, kad serbams perduodavo slaptus duomenis prieš pat NATO bombardavimus (šios išdavystės padėjo serbams ir spausti Kosovo albanus, o amerikiečius, sumaniusius jėga sutramdyti karinguosius serbus, pastatė į keblią padėtį).
Pasaulis ėmė rėkti, kad amerikiečiai nemoka kariauti ir bombarduoja ne tiek karinius, kiek civilius serbų objektus). Mjr. Pjeras-Anri suėmimo išvakarėse priklausė Prancūzijos delegacijai, dirbusiai karinėje NATO komisijoje. Manoma, kad slaptus duomenis apie numatytus karinius amerikiečių veiksmus prieš Serbiją prancūzas perduodavo Briuselyje veikusiam serbų agentui majorui Jovanui Milanovičiui.
Lietuviškasis referendumas dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams patyrė fiasko. Kuo šis pralaimėjimas naudingas Lietuvai? Jis skaudžiai pamokė populistus, troškusius valstybę įvelti į beprasmių, nereikalingų ir net pavojingų referendumų maratoną.
Dabar jau akivaizdu, kad į Lietuvos istorijos puslapius ši daugiausia tautininkų proteguota akcija pateks kaip toji, kuri sulaukė rekordiškai menko piliečių aktyvumo. Balsuoti atėjo vos 14,97 proc. žmonių, nors prie balsadėžių, sėkmės atveju, susirinkti turėjo mažų mažiausiai 50,01 proc. rinkėjų. Tik tada referendumas būtų laikomas įvykusiu.
Kai kurių Vakarų šalių sostinėse stiprėja nuogąstavimai, kad Bulgarija vėl gali pasiduoti Maskvos kerams, nors jau prieš daugelį metų ji priimta į Vakarų aljansus, rašo The Wall Street Journal. „Bet koks Sofijos nukrypimas į Rytus gali pakirsti ES ir JAV pastangas pademonstruoti vieningą frontą santykiuose su Vladimiru Putinu, kai Rusija stengiasi atkurti savo įtaką Ukrainai ir kitoms buvusioms SSSR respublikoms“, – aiškina žurnalistas Džo Parkinsonas.
„Rusija visada bus artima bulgarų širdžiai, – sako Javoras Simeonovas, valdančiosios Socialistų partijos jaunimo sparno lyderis. – Bulgarija visada buvo tarp Rusijos ir Europos, ir jos nereikia versti pasirinkti. Ji gali eiti kelio viduriu“.
JAV slaptosioms tarnyboms rimtą kiaulystę iškrėtusio Edvardo Snoudeno, nuo praėjusių metų gyenančio Maskvoje, pavardė vėl mirga pirmuosiuose Amerikos laikraščių puslapiuose.
Slaptųjų tarnybų ekspertai Vašingtone mano, jog padidėjęs visuomenės susidomėjimas E.Snoudenu – neatsitiktinis. Tiesiog E.Snoudenas ieško galimybių sugrįžti atgal į Ameriką. O buvę CŽV vadovai šį liūdnai pagarsėjusį jaunuolį vadina „akmens aglies kasyklose uždaryta kanarėle“.
Žvalgybos bendradarbiai, kurie tiria, kaip Edvardui Snoudenui pavyko prieiti prie daugybės slaptų dokumentų, tvirtina, kad jis naudojosi nebrangiomis ir visiems prieinamomis priemonėmis JAV Nacionalinio saugumo agentūros tinklams „iššukuoti“, rašo The New York Times.
Kaip pažymėjo aukšto rango žvalgybos bendradarbis, E.Snoudenas, pasinaudodamas web crawler programa, skirta paieškai saituose, indeksacijai ir rezerviniam kopijavimui, „šukavo mūsų sistemų duomenis“ ir lygiagrečiai dirbo savo kasdienį darbą. „Mes nemanome, kad tas žmogus sėdėjo prie kompiuterio ir pumpavo medžiagas vieną po kitos tokiais kiekiais“, – sakė atstovas. Tas procesas „automatizuotas“, pridūrė jis.
"Slammer" operacija – tai informacijos rinkimas iš amerikiečių, atliekančių bausmę kalėjime už šnipinėjimą. Pokalbių su nuteistaisiais vaizdo įrašai, padaryti Amerikos žvalgybos kadrinių bendradarbių, analizavimas padeda suprasti įvykdytų nusikaltimų motyvus ir tai, kaip praėjus kiek laiko, į visa tai žiūri patys nuteistieji.
Ir nors „Slammer“ vaizdo medžiagos lieka įslaptintos, kai kurie interviu fragmentai tapo vieši. Kad ir pokalbis su Maiklu Vokeriu (Michael Walker), kurį užverbavo jo paties tėvas Džonas A. Vokeris-jaun. (John Antony Walker). Tuo momentu, kai buvo suimtas ir demaskuotas, Maiklas Vokeris tarnavo JAV KJP.
Ottas Johnas, daktaras (Otto John, 1909–1997) – Vakarų Vokietijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, slapta dirbęs VDR žvalgybai Štazi (vok.–Stasi) ir galų gale apkaltintas išdavyste.
1933 metais Johnas pradėjo dirbti Vokietijos civilinėse oro linijose Lufthansa ir iki 1944 metų išliko firmos juridinėje valdyboje. Antrojo pasaulinio karo metais palaikė santykius su Abvero štabo viršininku generolu majoru Hansu Osteriu. Abu nekentė Hitlerio ir abu dalyvavo nesėkmingame pasikėsinime į jo gyvybę 1944 metų liepos 20 dieną. Už dalyvavimą sąmoksle Johno brolis (kaip ir Osteris) buvo nubaustas mirties bausme (nušautas).
Praėjus keturioms paroms po pasikėsinimo Johnas pabėgo į Madridą, ten atsiskleidė vietiniams Didžiosios Britanijos žvalgybos atstovams ir buvo persiųstas į Didžiąją Britaniją. Likusį karo laikotarpį jis ten ir gyveno, dirbdamas radijo stotyje, kuri transliuodavo laidas Vokietijai. Po karo Johnas padėjo anglams tikrinti vokiečių belaisvių patikimumą ir dalyvavo persekiojant aukštus vokiečių karininkus, kurių buvo ieškoma už karinius nusikaltimus.
Įvyko tai, ko ir tikėjomės: po rinkimų į Seimą valdžią perėmė tie, kurie rinkiminės kampanijos metu žadėjo nestatyti atominės elektrinės, iki pusantro tūkstančio padidinti minimalų atlyginimą, nereikalauti iš Rusijos okupacinės žalos atlyginimo ir taip pagerinti santylius su Maskva, pašalinti kliūtis, dėl kurių praradome Lenkiją kaip “strateginę” partnerę… Pažadai, kaip visada prieš rinkimus, byrėjo tarsi iš gausybės rago: juokingi ir pavojingi, realūs ir fantastiški…
Čia noriu pakalbėti apie pažadus pašalinti kliūtis, užrūstinusias Lenkijos prezidentus, premjerą ir užsienio reikalų ministrą; apie šalintiną buvusių valdžių “nejautrumą” lenkų tautinei mažumai.
Gal ir teisūs buvo romėnai, kurių įstatymai draudė svetimšaliams, aktoriams ir prostitutėms būti piliečiais, dalyvauti rinkimuose.
Aktorių neištikimybę savo valstybei, pilietiškumo stoką paliudijo dviejų prancūzų aktorių elgesys.
Prancūzų aktoriui Žerarui Depardje, atsisakiusiam Prancūzijos pilietybės dėl didelių mokesčių, Rusija suteikė prieglobstį ir pilietybę, o gyvenamą vietą suteikė Mordovijoj, Saranske.
Kaip praneša „RIA Novosti“, prancūzų aktorė Bridžita Bordo pagrasino pasekti savo kolegos pavyzdžiu ir prašyti Rusijos pilietybės – tik dėl kitos priežasties. Tikėtina, kad aktorę, pasirenkančią „motule“ Rusiją, Vladimiras Putinas taip pat pasiųstų į Mordoviją. Kas gi ta Mordovija, kokia jos praeitis?
Igoris Sutiaginas iki šiol saugo aplanką su paslaptimis, kurias neva tai pardavė Amerikos CŽV vadovybei, rašo “Time”korespondentas Simonas Šusteris.
Neseniai S.Šusteris buvo susitikęs su I.Sutiaginu, dabar dirbančiu kariniame analizės centre Londone, ir savo akimis pamatė tą medžiagą.
„Tai daugiausia iškarpos iš laikraščių ir Rusijos karinių žurnalų puslapių kopijos, išblukusios, aptrintos. Dvidešimtojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje du amerikiečiai pasamdė jį panašioms iškarpoms rinkti, kad po kruopelytę gautų informacijos apie Rusijos ginkluotąsias pajėgas. I.Sutiaginas mielai sutiko, nes jo kaip mokslinio bendradarbio alga buvo menkutė. Bet šnipinėjimo manijos, kuri dabar Rusijoje virto valstybės politika, fone to papildomo uždarbio pakako, kad 2004 metais I.Sutiaginas būtų pripažintas esąs kaltas dėl šnipinėjimo“, – rašo autorius, primindamas, kad galų gale I.Sutiaginas kalėjime atsėdėjo ne vienerius metus.
Čepmenas Pinčeris (Chapman Pincher)– britų rašytojas ir žurnalistinių tyrimų specialistas.
Būtent jis parašė knygą, kurioje buvęs Didžiosios Britanijos Saugumo tarnybos (MI 5) generalinis direktorius Rodžeris Holisas (Roger Hollis) kaltinamas tuo, kad buvo sovietų šnipas.
1976 metais Čepmenas Pinčeris jau buvo gerai žinomas žurnalistas, rašęs straipsnius gynybos temomis.
Būtent 1976-aisiais metais jis ir nutarė parašyti knygą, pagrįstą buvusio ministro pirmininko Haroldo Vilsono pareiškimais, esą Saugumo tarnyba (MI 5) rengė prieš jį sąmokslą. Kai ši idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, Č.Pinčeris parašė „Jų amatas – išdavystė“ („Their Trade Is Treachery“, 1981).
Viljamas E. Odomas – Amerikos Nacionalinio saugumo agentūros (National Security Agency, NSA) direktorius 1985 gegužės – 1988 metų liepos laikotarpiu, išgarsėjęs tiesmukišku charakteriu.
Generolas leitenantas V.E.Odomas (William Eldridge Odom, 1932–2008) laikytas griežtos linijos šalininku ir kai buvo prezidento Džimio Karterio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Zbignevo Bžezinskio kariniu patarėju. Tada jis nusipelnė pravardę „Zbigo vanagas“.
1950 metais V.Odomas baigė Karo akademiją. Vėliau apsigynė politologijos magistro (1962) ir daktaro (1970) laipsnius prie Kolumbijos universiteto. Mokėsi rusų kalbos kariniuose kursuose, išėjo parašiutinį ir diversinį – žvalgybinį („reindžerio“) parengimą, o taip pat lankė Generalinio štabo koledžą.
„Rusijos Valstybės Dūma priima naują įstatymą, pagal kurį netrukus kiekvienas Rusijos gyventojas, bendraujantis su užsieniečiais ar užsienio organizacijomis, gali būti apkaltintas valstybės išdavyste, – rašo “Die Welt” apžvalgininkė Julija Smirnova. – Juk dabar „Tėvynės išdaviku“ galima tapti ne tik perdavus slaptas žinias užsienio valstybėms“.
Kaip praneša žurnalistė, nuo šiol kaltinimą šnipinėjimu ar Tėvynės išdavyste, kurie pagal Rusijos įstatymus baudžiami 20-čia metų kalėjimo, galima „nusipelnyti“, jeigu konsultuoji arba suteiki materialinę, finansinę ir bet kokią „kitokią“ pagalbą užsienio ir tarptautinėms organizacijoms, kurių veikla „grėsminga Rusijos saugumui“.
Lenas Deitonas (Len Deighton, g. 1929) – rašytojas, kuriantis „šnipinėjimo romano“ žanru. Skirtingai nuo tokių savo „plunksnos brolių“ kaip Janas Flemingas (Ian Fleming), Gremas Grinas (Graham Greene) ir Džonas Le Karee (John le Carré) pats L.Deitonas niekada netarnavo žvalgyboje.
Savo darbo karjerą jis pradėjo valdininku geležinkelyje. Paskui buvo pašauktas į ginkluotąsias pajėgas.
Įgijo karinio fotografo specialybę ir buvo paskirtas į Karališkųjų KOP Specialiųjų tyrimų tarnybą.
Po demobilizacijos 1949 metais lankė Meno mokyklą. Tuo pačiu metu uždarbiavo kaip oficiantas restorane ir taip susižavėjo kulinarija, kad net tapo sekmadieniais Observer‘e leidžiamos linksmos komiksų serijos ta tema autoriumi, taip pat parašė dvi virėjų knygas. Vėliau L.Deitonas spėjo padirbėti apipavidalintoju Niujorke ir meniniu direktoriumi vienoje reklamos agentūroje Londone.
Kristoferis Boisas – amerikietis, kartu su Endriu D. Li Sovietų Sąjungai pardavinėjęs slaptus dokumentus apie JAV kosminius palydovus. Vertindamas nuostolius, kuriuos padarė K.Boisas ir E.Li Jungtinėms Amerikos Valstijoms, senatorius Denelas P. Moinihenas (Daniel Moynihen) 1981-aisiais metais pasakė, jog SSSR sužinojo tiek, kad Amerikos palydovai „bent jau kuriam laikui liko nebenaudingi, nes rusai gavo galimybę juos neutralizuoti… Tai, ko mes visi taip bijojome, tapo faktu. Tas supratimas pasklido Senate ir, beje, tapo viena iš priežasčių, kodėl žlugo Sutartis dėl strateginės ginkluotės sumažinimo“.
Kas tas Kristoferis Boisas (Christopher Boyce), gimęs 1953-aisiais metais? Metęs mokslus koledže, K.Boisas 1975 metais gavo darbą TRW Corp. korporacijoje Redondobiče Kalifornijos valstijoje. Ši kompanija buvo stambi JAV vyriausybės pramonės rangovė, kurianti aukštų technologijų ir itin slaptas programas (tada tai buvo palydovinė programa).
