lenkinimas

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.

Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.

Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 3 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris …

Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.

Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.

Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.

Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 2 )” →

zigmas_zinkevicius
Aktualijos

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 1 )” →

liekis_333
Aktualijos

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui” →

video_cip
Videonaujienos

Pradėjome 23-čiuosius nepriklausomybės metus. Kai siekėme išsivadavimo, tikėjomės, kad laisvoje Lietuvoje galėsime laisvai puoselėti tautinę kultūrą, lietuvių kalbą, vaikus auklėsime taip, kad jiems nebūtų svetima tėvynės meilė, patriotizmas.

Negali sakyti, kad nuėjome visai kitu – kosmopolitizmo – keliu, bet tikrai ne tuo, apie kurį svajojome okupacijos dešimtmečiais. Labai daug praradome, pamiršome, išsižadėjome, išbarstėme to, kas buvo sava, artima. Ypač šia prasme nuskriaudėme jaunimą – dėl to jo tiek daug ir netekome. Mano aplinkos žmonės ne kartą yra apgailestavę, kad kultūrai, švietimui vadovavo “ne tie žmonės”. Labai gaila akademiko Zigmo Zinkevičiaus, kurį, vos pradėjusį eiti švietimo ir mokslo ministro pareigas, negailestingai ėmė talžyti ir savi, ir svetimi.

Continue reading „Akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS: “Kai aš buvau ministras”” →

petras venclovas
Aktualijos

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.

Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?

Continue reading „Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo” →

salcius
Aktualijos

“Lenkai varyti savo slaptąją politiką Lietuvoje yra gana patyrę. Jie ją pradėjo varyti nuo tų laikų, kai pirmasis lenkas įkėlė koją į Lietuvą keturioliktame šimtmetyje politiniais Lietuvos ir Lenkijos susivienijimo tikslais.

Jie jau tuomet vartojo gudrių būdų, kaip sulenkinti žymesnes lietuvių gimines ir šeimynas. Tam tikslui jie vesdino Lietuvos bajorus su lenkaitėmis arba skatino lietuvaites tekėti už lenkų ir išsižadėti savo kalbos ir krašto, kaip tai padarė garsioji Raseinių Magdė. Lenkai sukūrė Lietuvoje jėzuitų ordiną, kad jis viešai ir slaptai lenkintų lietuvius ir pjudytų su kitais tikėjimais ir kitomis tautomis; pristeigė lenkiškų mokyklų, kad jos būtų lenkų kultūros židiniai ir lietuvybės naikintojos. Pagaliau organizavo Lietuvoje visą eilę sukilimų: 1794 m., 1815 m., 1832 ir 1863 m., į kuriuos stengdavosi įtraukti kuo daugiau lietuvių, kad lietuvių krauju atgynus savo žemę […]

Continue reading „Keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius – apie vištgaidžius ir lenkų imperialistų siekius Lietuvoje” →

liekis_algimantas
Politinės intrigos

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nūnai skelbia ištraukas iš visuomenėje įvairiai traktuojamos istoriko Algimanto Liekio knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga”. 

Ištraukos sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankių vertinimų. Mūsų skaitytojai domisi tikrosiomis Lietuvos – Lenkijos nesutarimų priežastimis. Šiandien pateikiame interviu su tos knygos autoriumi istoriku Algimantu Liekiu. Į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Liekis. Algimantas LIEKIS – istorikas, 38-erių knygų Tautos ir nepriklausmos Lietuvos raidos klausimais autorius ir antratiek jų sudarytojas bei bendraautorius. 

Continue reading „Istorikas Algimantas Liekis: “Teisybę sakyti nėra lengva ir šiandien”” →

liekis_algimantas
Aktualijos

Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.

Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga ( 4 )” →

garsva_visockas
Aktualijos

Šių metų gruodžio 14-ąją portalas slaptai.lt yra paskelbęs žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį “Tas prakeiktas lietuviškas abejingumas, neišmanymas, susiskaldymas”:

(http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/5044-tas-prakeiktas-lietuviskas-abejingumas-neismanymas-susiskaldymas.html).

Publikacija susilaukė didelio visuomenės ir skaitytojų  susidomėjimo. Šiandien skelbiame “Vilnijos” draugijos pirmininko, Hab. Dr. Kazimiero Garšvos pastabas. Tikimės, šis rašinys taip pat sudomins mūsų skaitytojus. Mums visiems turėtų rūpėti, kas, ką ir kaip apie mus rašo lenkiškoje spaudoje.

Continue reading „Kazimieras Garšva: “Tomaševskininkai nėra visa lenkų visuomenė”” →

vytautas_visockas-portretas
Politinės intrigos

Spalio 13 d. dalyvavau Vilniaus universiteto Senato salėje įvykusiame pirmame renginyje iš ciklo “Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje”. Gruodžio 15 d. ten pat įvyko penktas renginys: “Vilniaus okupacija” ir “Rytų kresai” – dviejų kultūrinių kategorijų reikšmė regiono visuomenėms”.

Iš pirmo dialogo žinojau, ko bus siekiama: “…neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie stipriai įtakoja tarpvalstybinius santykius ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimą regione”. Neutralizuoti – tai neutralizuoti, bet kokiomis priemonėmis? Atvirai kalbant, nebūčiau ėjęs į penktą “dialogą”, nes iš pat pradžių supratau – vyks ne dialogas, o monologas. Kalbėtojai keisis, bet tęs “generalinę liniją”, užsakytą Varšuvoje.

Continue reading „Kaip istorikai naikino Vilniaus okupaciją” →

liekis_algimantas
Aktualijos

Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo “balsavimo mašinos” suštampuoti argumentai, jog tą Gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip tariamai buvusį labai pažangų.

Tačiau kas tik rimčiau susipažįsta su tuo dokumentu, pamato, kad jis daugiau rodo tuometinį net valstybės valdymo sampratos atsilikimą, žmonių beteisiškumą negu pažangą.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (3)” →

liekis_algimantas
Aktualijos

Nuo Liublino unijos pasirašymo Lietuva kaip valstybė iš tikro išnyko iš pasaulio žemėlapių ir tarptautinių dokumentų.

Ji buvo minima jau tik kaip “Lenkija”, nors dar kai kurių autonominių teisių išsaugojo. Bet ir jų būtų netekusi, jeigu būtų įsigalėjęs Lenkijos seimo 1791 m. gegužės 3-iąją patvirtintas “Valdymo įstatymas”, vėliau lenkų šovinistų pavadintas “konstitucija”. Jos paskelbimo data švenčiama Lenkijoje.

Nuo 2010 m. ir Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tarp atmintinų dienų Lietuvoje irgi nurodyta minėti vadinamąją Gegužės 3-iosios konstituciją ir tų pačių metų spalio 20-osios “Abiejų tautų įsipareigojimus”, nes tie dokumentai esą reikšmingi ir XXI a. Lietuvai, ir Europos Sąjungai, ir pasauliui.

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga (2)” →

liekis_algimantas
Aktualijos

Daug kas ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje nenorėjo, kad šios knygos pasirodytų. Bet jos jau yra. Ne tiek pačios knygos, kiek garsas apie jas pasklido tarsi bombos sprogimas.

Pačios knygos nelengvai prieinamos (“nepasisekė surasti rėmėjų, jos išleistos tik po kelis šimtus egzempliorių tiražu”), bet mes puikiai žinome, kad draudžiamas vaisius – skanesnis. Šiais laikais knygas viešai drausti arba uždaryti į specfondus kolei kas nepriimta, užtat galima jų “nepastebėti”, neremti, nepirkti mokykloms ir bibliotekoms…

Continue reading „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga ( 1 )” →

p-1
Aktualijos

Lapkričio 22 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje buvo pristatytos knygos apie kalbininką, literatūrologą, pedagogą, publicistą Andrių Ašmantą (1906-1941), kurių autorius (“Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba”) ir sudarytojas (“Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija”) – kalbininkas  doc. dr. Aldonas Pupkis.

A.Ašmantas, deja, mažai žinomas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mano kartos lituanistams. Kai studijavome Vilniaus universitete, apie jį mūsų dėstytojai ir profesoriai paskaitų neskaitė. Net minėtų knygų autorius ir sudarytojas A.Pupkis su A.Ašmanto spausdintais darbais susipažino tik 1962-1965 metais mokantis anuometinio Rusijos Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universiteto aspirantūroje.

Continue reading „Nemalonios analogijos” →

panka_0
Politinės intrigos

Lietuvių liaudis turi gerą patarlę: įleisk kiaulę į bažnyčią – ant altoriaus užlips. Kaip sakoma nei iš patarlės, nei iš dainos žodžių neišmesi. Turbūt labiausiai tie žodžiai šiuo metu tinka Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Aišku, ši tema jau valkiota ir nuvalkiota, bet kai įvykiai vystosi su tokiu neregėtu pagreičiu, tylėti nebeišeina.

Kad Rytų Lietuvoje klesti nesąžininga konkurencija tarp lenkiškų ir lietuviškų mokyklų, seniai žinomas faktas. Lenkų rinkimų akcija, turėdama absoliučią daugumą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse, savo rankose turi daugybę poveikio svertų. Savivaldybė turi didelę įtaką skiriant valdininkų etatus, ji skiria artimiausią žmogui valdžios atstovą – seniūną, skirsto pašalpas, kompensacijas, kitą socialinę paramą.

Continue reading „Tūkstantis „auksinių“ už vaiką! Kas daugiau?” →

maceika_vilnius
Aktualijos

Skaitytojų dėmesiui siūlome A.Juškevičiaus ir J.Maceikos vadovo po Vilnių ir jo apylinkes (“Vilnius ir jo apylinkės”) trečiojo fotografuotinio leidimo pratarmę.

Kodėl tai darome?

Iki pat Lenkijos ultimatumo Lietuvai (1938 m. kovo 19 d.) Vilniaus krašte buvo žiauriai persekiojama lietuvių kultūra: likviduotos beveik visos svarbesnės Vilniaus lietuvių švietimo įstaigos, periodinė spauda.

Apie lietuvių kančias  iki 1928 metų skaitėme M.Biržiškos “Vilniaus Golgotoje”. Pirmojo lietuviško vadovo apie Vilnių likimas lenkų okupacijos pabaigoje – dar vienas skaudus ir iškalbingas faktas ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje.

Continue reading „Išvengęs mirties bausmės” →

makauskiene-zivile
Politinės intrigos

Garsi Lenkijos mokslininkė prof. Jadvyga Staniškis (Jadwiga Staniszkis) stojo ginti iš visų Varšuvos tribūnų puolamos Lietuvos.

Komentuodama premjero Donaldo Tusko (Donald Tusk) staigią kelionę į Lietuvą ginti „skriaudžiamų“ lenkų bei atšalusius abiejų valstybių santykius, mokslininkė sakė, kad reikia suprasti lietuvius, įžvelgiančius grėsmę savo valstybės vientisumui. „Lietuviai bijo „Regionų Europos“, nes joje mato pavojų savo valstybės integralumui“, – sakė profesorė, ir nurodė, prie ko veda nežabojama Silezijos autonomijos judėjimo veikla.

Continue reading „Lenkų autonomija: nėra klausimo, ar bus, yra klausimas – kada” →