Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje. 

Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.

Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.

„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.

„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.

Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.

Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.

„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.

Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.

Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.

Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.

Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.

„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).

Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.

„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas. 

Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.

Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.

Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.

„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.

Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.

„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.

Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.

Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.

„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.

Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.16; 02:03

Glau­dūs ry­šiai tarp Lie­tu­vos ir Uk­rai­nos tau­tų yra dau­ge­liu jų gy­va­vi­mo as­pek­tų tiek ben­dro­je is­to­ri­nė­je pra­ei­ty­je, tiek šiuo­lai­ki­nia­me ša­lių gy­ve­ni­me. Ne­abe­jo­ti­nai rei­kia pa­brėž­ti, kad šių san­ty­kių es­mė vi­sa­da da­rė tei­gia­mą po­vei­kį kiek­vie­nai tau­tai, pa­dė­jo iš­sau­go­ti jų ta­pa­ty­bę ir ver­ty­bes. XX am­žiaus ant­ro­jo ir tre­čio­jo de­šimt­me­čio is­to­ri­jos pus­la­pis – vie­nas iš dar iki ga­lo ne­iš­tir­tų.

Bet moks­li­nin­kų pa­teik­ti pa­grin­di­niai ty­ri­mai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad ir šiuo lai­ko­tar­piu abie­jų tau­tų at­sto­vus ly­dė­jo ir jė­gų su­teik­da­vo ta pa­ti dva­sia – ben­drys­tės ir ko­vos už kiek­vie­nos tau­tos lais­vę, sa­vi­gar­bos ir abi­pu­sės pa­gar­bos dva­sia, o sva­rūs jos vai­siai bu­vo vals­ty­bių ir tau­tų kū­ri­mas – dar­bas, ku­ris net aki­mir­kai ne­nu­sto­ja vy­kęs ir mū­sų lai­kais.

Continue reading „Negęstanti Ukrainos laisvės dvasia“

tarasovas_little

Terminas liustracija mūsų šalyse kažkodėl neatskiriamai dažniausiai asocijuojasi su sovietine praeitimi, nors jau praėjo daugiau nei 20 metų.

Jau seniai nebėra ir tų problemų, kurios buvo iškilusios mūsų šalims pirmaisiais nepriklausomybės metais, nebėra ir tų žmonių, bent jau daugumos iš jų, kaip aktyvių visuomeninio–politinio gyvenimo dalyvių.

Kita vertus, atsirado naujų problemų ir žmonių, kuriems, mano požiūriu, paprasčiausiai būtina taikyti liustracijos instrumentus.

Bet kažkodėl apie tai dabar mažai kalbama, mums nuolat grasinama, kad nauji nusikaltimai žmonėms ne taip svarbu, kaip faktiniai ar tariami nusikaltimai, įvykdyti žmonių, kadaise turėjusių sovietinę valdžią. O gaila.

Continue reading „Liustracijos problema. Žvilgsnis iš Ukrainos“

oksana_zabuzko

Interviu laikraščiui „Tageszeitung“ ukrainiečių rašytoja Oksana Zabužko išsako nuomonę, kad Ukrainos ekonomikoje ir kultūroje dominuoja Rusijos įtaka.

Interviuotoja pasitikslino, ar galima 1996 metais išleistos O.Zabužko knygos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ pagrindinę idėją išreikšti kaip tezę, kad ukrainiečiai vyrai engia ukrainietes moteris, nes juos pačius engia rusai. Autorė atsakė, jog knyga susilaukė skandalingos šlovės todėl, kad joje atvirai kalbama apie tai, kokį milžinišką vaidmenį santykiuose gali vaidinti kova dėl valdžios.

Continue reading „Ukrainiečių rašytoja: „Pas mus kaip ir anksčiau tebedominuoja Rusija““

timosenko-

Buvę Ukrainos premjerai Julija Tymošenko ir Pavelas Lazarenka pareiškė, kad neturi nieko bendra su politiko, verslininko Jevgenijaus Ščerbanio nužudymu.

Balandžio 4-ąją J. Ščerbanio sūnus, Donecko srities tarybos deputatas Ruslanas Ščerbanis perdavė Generalinei prokuratūrai dokumentus dėl galimo Julijos Tymošenko ir Pavelo Lazarenkos prisidėjimo prie jo tėvo nužudymo. Balandžio 5-ąją Ukrainos Generalinė prokuratūra atnaujino tyrimą parlamentaro J. Ščerbanio, kuris kartu su žmona buvo nužudytas 1996 m. Donecko oro uoste, byloje.

Continue reading „Kas nužudė Ukrainos politiką – verslininką Jevgenijų Ščerbanį?“

visockis_20s1

Kas šiandien dedasi Baltarusijoje?

Kur plaukia Baltarusijos valstybingumo laivas?

Kokių įvykių galima laukti šioje šalyje artimiausiu metu?

Kodėl baltarusių elitas daugiausia neigiamai reaguoja į nūnai egzistuojančią Europos Sąjungos „paramos Baltarusijos demokratijai“ sistemą?

Šiuos klausimus Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas pateikė vienam iš kategoriškiausių, griežčiausių Baltarusijos opozicijos lyderių – Baltarusijoje neužregistruotos Baltarusijos laisvės partijos vadovui Sergejui VYSOCKIUI.

Continue reading „Kai tavo namai liepsnoja ugnyje“

timosenko-

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Tomas Hammambergas interviu laikraščiui „Kommersant – Ukraina“ pareiškė, jog jis šiuo metu nemato jokių rimtų priežasčių, dėl kurių nūnai įkalintai buvusiai Ukrainos ministrei pirmininkei Julijai Tymošenko ir buvusiam Ukrainos vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenko turėtų būti draudžiama dalyvauti šalies parlamento rinkimuose.

Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras T.Hammambergas pateikė tokią oficialią poziciją. Jeigu teismo metu būtų įrodyta, jog J.Tymošenko įvykdė nusikaltimą, dėl kurio ji negalėtų dalyvauti rinkimuose, tada situacija pasikeistų kardinaliai. Bet ponas T.Hammambergas tvirtina tokių įrodymų neturįs ir negirdėjęs, kad juos turėtų kas nors kitas.

Continue reading „Ar Julijai Tymošenkai bus leista dalyvauti rinkimuose į Ukrainos parlamentą?“

timosenko_dukte

“Į Ukrainą sugrįžo sovietmečio laikų diktatūra ir “stalinistinis režimas”.

Taip tvirtina buvusios Ukrainos premjerės Julijos Timošenkos duktė Jevgenija Timošenko, duodama interviu leidiniui “Foreign Policy”.

Buvusi Ukrainos ministrė pirmininkė, opozicijos lyderė, Oranžinės revoliucijos simbolis J.Timošenko šiuo metu – už grotų. J.Timošenko nuteista už tai, kad neva piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – pakenkė valstybės interesams, pasirašydama neteisėtas sutartis su Rusija.

Continue reading „Julijos Timošenkos duktė: “Ukrainoje įsitvirtinęs staliniškas režimas”“

timosenko-jevgenija

Leidinys „Tagesspiegel“ spausdina interviu su Julijos Timošenko dukterimi Jevgenija.

Pirmiausias klausimas buvo apie Ukrainos opozicijos lyderės, gruodžio pabaigoje išvežtos etapu į koloniją Charkove, sveikatą.

Jevgenija Timošenko pranešė, kad jai leista lankyti motiną dukart per savaitę. Pasak jos, šiuo momentu Julija Timošenko negali nei sėdėti, nei vaikščioti, nes jai labai skauda nugarą. Pasak Jevgenijos, „sekmadienį mano motina prarado sąmonę, išgėrusi kažkokių vaistų, ir išbuvo be sąmonės porą valandų“. Pasak jos, gydytojas atėjo tik po 20 minučių.

Continue reading „Interviu su Jevgenija Timošenko: “Mano motinos gyvybė pavojuje”“

timosenko-

Julijos Timošenkos sveikatos būklė pastaruoju metu tapo vos ne Ukrainos valstybine paslaptimi. Ukrainos valdžia teikia tik bendrojo pobūdžio pranešimus apie kalėjime kalinčios buvusios Orandžinės revoliucijos lyderės savijautą. Šią temą narplioja Nikola Lombardoci laikraštyje “La Repubblica”.

Pasak N.Lombardoci, niekas iš tų, kurie kiekvieną dieną susirenka prie Charkovo pataisos darbų kolonijos, iš tiesų nieko tikslaus nežino apie Juliją Timošenko. Nei kokia jos sveikatos būklė, nei kur ji laikoma – kolonijos ligoninėje ar įprastoje kameroje? Remiantis paskutiniaisiais pranešimais, žinoma tik tiek, jog į įspūdingą kasą šukuoti plaukus pamėgusi J.Timošenko šiuo metu uždaryta “baltame šios kolonijos pastate”.

Continue reading „Julijos Timošenkos rėmėjai baiminasi pačio blogiausio scenarijaus“

ukraina_2

Vilniuje viešėjo grupė Ukrainos žurnalistų, mokytojų iš Donecko miesto. Turėjau retą progą keletą valandų šnekėtis su Ilja Suzdalevu, Jelizaveta Gončarova ir Natalija Vinickaja.

Nors svečiai iš Donecko labiausiai domėjosi Lietuvos jaunimui skirta spauda, mat jie patys savo regione leidžia jaunąjai kartai skirtus leidinius, neišvengiamai kalbėjomės ir apie lietuviškas bei ukrainietiškas politines intrigas. Neišvengėme ir palyginimų, kuo Ukraina skiriasi nuo Lietuvos ir kuo šios valstybės šiuo metu panašios?

Continue reading „Svečiai iš Donecko manė, kad Lietuva bus labiau įsiveržusi į priekį“

palestinieciu_mergaite

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.
Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.
Iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių už Palestinos narystę pasisakė 11 šalių, tiek pat susilaikė, o penkios balsavo prieš: Čekija, Švedija, Vokietija, Nyderlandai ir Lietuva. Iš kitų įtakingų šalių, be minėtų JAV ir Izraelio, pasisakė prieš ir Australija, Kanada. Prieš balsavo ir tokios šalys, kaip Vanuatu ir Saliamono salos. Tam, kad prisijungtų prie UNESCO, palestiniečiams buvo būtinas dviejų trečdalių organizacijos narių sutikimas.
Izraelis prieš balsavimą pripažino, jog susitaikė su mintimi, kad Palestina bus priimta į šią organizaciją. Tačiau Izraelio atstovas N. Barkanas vis tiek pasmerkė šalis, kurios „painioja tikrovę su moksline fantastika, priimdamos neegzistuojančią valstybę į mokslo organizaciją…
UNESCO turėtų užsiimti mokslu, o ne moksline fantastika“. Jau kitą dieną po balsavimo, lapkričio 1-ąją, JAV pareiškė nutraukiančios UNESCO finansavimą. Pasak valstybės departamento atstovo, lapkritį planuota pervesti UNESCO 60 mln. dolerių, tačiau dabar šios lėšos nebus skirtos. Jungtinių Valstijų narystės UNESCO mokestis sudaro apie penktadalį organizacijos metinio biudžeto.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV priimtas įstatymas draudžia finansuoti bet kurią JT agentūrą, kuri priima Palestiną visateise nare, nepasiekus Izraelio ir Palestinos susitarimo dėl taikos. Jungtinės Valstijos nuo 1984 metų boikotavo šią organizaciją dėl, pasak JAV Valstybės departamento, „didėjančio atotrūkio tarp JAV užsienio politikos ir UNESCO tikslų“. JAV į UNESCO grįžo tik 2003 metais. Jungtinės Valstijos, kurios yra ištikimos Izraelio sąjungininkės, 1990 metais nutarė nefinansuoti jokių JT organizacijų, kurios priimtų Palestiną savo visateise nare.
Tad UNESCO gali netekti 70 mln. JAV dolerių – 22 proc. savo metinio biudžeto. Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Tai sukeltų rimtų padarinių – kai kurias UNESCO programas tektų apkarpyti. UNESCO su Izraeliu turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Vasarį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame Krante. Šventojoje Žemėje daug vietų yra vienodai brangių skirtingoms religijoms. Pavyzdžiui, Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką.
Vašingtonas teigia, kad Palestina dėl nepriklausomybės turi derėtis su Izraeliu, o ne prašyti JT pripažinimo. Dauguma JAV Kongreso narių teigia, kad Palestina turėtų siekti tarptautinių organizacijų narystės tik tada, kai pabaigs taikias derybas su Izraeliu.
Artėjant balsavimui Lietuvos užsienio reikalų ministerija derino savo poziciją šiuo klausimu su partneriais Europos Sąjungoje. Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigė, kad Lietuva „atidžiai seka ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pastangas rasti visoms pusėms priimtiną sprendimą“.
Be to, buvo teigiama, kad Lietuva „pripažįsta kiekvienos tautos teisę į valstybingumą ir nuosekliai pasisako už dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos, – taikiai gyvenančių viena šalia kitos, sukūrimą. Šiuo klausimu labai svarbu pasiekti vieningą ir subalansuotą ES poziciją“. Tačiau balsavimo metu pasirodė, kad dauguma ES šalių balsavo už Palestinos priėmimą, o Lietuva kažkodėl, net nepaaiškindama savo pozicijos, balsavo prieš.
Praėjus dviems dienoms po balsavimo, Lietuvos URM „paaiškino“, kad Palestinos priėmimas į UNESCO yra „ankstyvas“ ir „vargiai prisidės prie spartesnio Palestinos klausimo sureguliavimo“, netgi „veikiau apsunkins tarptautines pastangas sparčiau pasiekti visoms regiono partnerėms priimtiną, regiono taiką ir ilgalaikį stabilumą užtikrinsiantį sprendimą“. Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė, nepritardama kai kurių politikų nuomonei, jog Lietuva „išsišoko“ balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, vėliau aiškino, kad tokį Lietuvos sprendimą savo elgesiu išprovokavo pačios Palestinos laikysena. Esą Lietuva nuosekliai laikosi pozicijos, kad dėl Palestinos ateities pirmiausia reikėtų rasti bendrą sprendimą su Europos Sąjunga. Kadangi palestiniečiai „į kalbas nesileido“ ir nepavyko išlaikyti Europos Sąjungos konsensuso, ES šalys balsavo „remdamosios savo nacionaliniais interesais“.
Kai kurie apžvalgininkai stebisi Lietuvos balsavimu dėl Palestinos narystės UNESCO: Lietuva – pati pirmoji valstybė, pradėjusi trupinti geležinės imperijos gniaužtus, pirmoji nešusi Laisvės bei demokratijos vėliavą dar SSRS sudėtyje, taip parodydama pasauliui pavyzdį, kad ir maža tauta sugeba kovoti už savo laisvę, teises ir garbę, pasisakiusi už ukrainiečių Oranžinę revoliuciją ir moraliai rėmusi Gruziją, kai 2008 metais ją užpuolė Rusija, dabar išdavė nepriklausomybės siekiančius palestiniečius. Lietuvai, siekusiai nepriklausomybės, imperijos vadai teigė, jog yra per anksti norėti nepriklausomybės, o šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Sarkastiškai klausiame, kad galbūt Lietuvos politikus paveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė?
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną. Lietuva, „su išganymu laukusi bendros ES pozicijos“, taip ir nesulaukė jos. Suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur – į Izraelį. Tačiau ar tokie siekiai išsipildys – neaišku, nes angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos nemini tarp „prieš“ balsavusių valstybių. Taip pat pastebima, kad tarptautinis pripažinimas palestiniečiams yra į naudą, tačiau atitinkamai Izraelio sankcijos ir reakcija „sunkina palestiniečių gyvenimą toje konkrečioje vietovėje”.
Palestiniečiai taip pat siekia narystės JT Generalinėje Asamblėjoje. Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas rugsėjį pateikė prašymą priimti Palestiną į JT Generalinę Asamblėją, o JT Saugumo Taryba lapkričio 11 dieną spręs, ar dėl šio prašymo reikia surengti oficialų balsavimą.
Nuolatinę vietą Saugumo Taryboje turinčios Jungtinės Valstijos žada blokuoti palestiniečių pastangas tapti visateisiais JT Generalinės Asamblėjos nariais. Per UNESCO balsavimą veto teisės neturėjo nei viena šalis.
Nuotraukoje: susimąsčiusi Palestinos arabų mergaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.11.20

Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.

Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.

Continue reading „Kodėl Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO“

timosenko_naujausias

Šiomis dienomis ypatingai aktualus tampa garsiojo lenkų kilmės JAV politologo Zbigniewo Brzezinskio posakis: „Be Ukrainos Rusija negali būti imperija, o su Ukraina, papirkta ir tada pavergta, Rusija automatiškai tampa imperija“.

Atrodo, esami Europos Sąjungos (ES) lyderiai tokio supratimo kaip tik ir stokoja.

Aiškios Rytų politikos nebuvimas jau senokai yra viena opiausių ES problemų.

Tas intelektinis išskydimas, negebėjimas brėžti aiškių strateginių prioritetų gali atsiliepti visam istoriniam procesui. ES nelabai moka elgtis su Rusija, o dar labiau – su Baltarusija. Tačiau pastarųjų savaičių elgesys su Ukraina yra stačiai apgailėtinas.

Continue reading „Ukraina: dar viena Europos Sąjungos klaida“

timosenko_002

Europos Sąjungos vadovybė oficialiai pareiškė neleisianti Ukrainai tikėtis europietiško palankumo, jei buvusi sovietinė respublika neatsisakys ketinimų persekioti buvusios savo premjerės – Julijos Timošenko. “The Guardian” rašo, kad ES reikalauja tuojau pat nutraukti ekspremjerei J.Timošenko iškeltą baudžiamąją bylą, nes toji byla – išskirtinai politinio pobūdžio.

Europos Sąjunga tvirtina, kad buvusiai Oranžinės revoliucijos lyderei J.Timošenko iškelta baudžiamojo byla nė per nago juodymą nesiderina su europietiškomis vertybėmis. ES lyderių teigimu, Julija Timošenko Ukrainoje šiandien persekiojama ne dėl finansinių pažeidimų, ne dėl Ukrainos interesų išdavystės, bet išskirtinai politiniais sumetimais. Tiesiog dabartinė Ukrainos valdžia siekia susidoroti su įtakinga konkurente. Ir ši byla būtinai pablogins oficialiojo Briuselio požiūrį į Ukrainą kaip į nepatikimą, žmogaus teises grubiai pažeidžiančią šalį.

Continue reading „Julijos Timošenko byla pakenks ES ir Ukrainos santykiams“

timosenko_002

Mažai kas tiki, jog Ukrainoje realiai bandoma pažaboti korupciją ir nubausti bent jau stambiausius, įžūliausius kyšininkus.

Ir vis dėlto baudžiamųjų bylų, iškeltų buvusiems ir esamiems Ukrainos politikams, valdininkams, ministrams, departamentų vadovams, šiandien sparčiai daugėja.

Dabartinė Ukrainos valdžia tvirtina, esą baudžiamųjų bylų, iškeltų dėl korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, – šimtai, jei ne tūkstančiai.

Tuo pačiu labai lengva pastebėti, jog dauguma bylų iškelta ne itin aukšto rango valdininkams bei parlamentarams. Ir tik viena kita byla iškelta šiandien valdžioje esantiems. Dauguma garsiausių, rezonansinių bylų taikoma buvusiems Ukrainos parlamento nariams bei buvusiems ministrams.

Continue reading „Dvidešimt stambiausių korupcinių bylų Ukrainoje“

timosenko_ pirstas

Buvusi Ukrainos premjerė Julija Timošenko davė išskirtinį interviu Prancūzijos laikraščiui “Le Figaro”. Interviu autorius žurnalistas Pjeras Avrilis.

Jis priminė skaitytojams, kad Julija Timošenko – ne tik buvusi ministrė pirmininkė, bet ir buvusi “Oranžinės revoliucijos” lyderė. Tiesa, “Oranžinės revoliucijos” lyderės simbolis jau gerokai susilpnėjęs. Ukrainiečių galvose ir mintyse – didelis nusivylimas.

Nusivilta visais: ir prorusiškais, ir provakarietiškais politikais, ir stagnatoriais, ir “Oranžinės revoliucijos” vadovais. Kas tiesus, o kas meluoja, – sunku susigaudyti.

Buvusi premjerė Julija Timošenko šiandien kaltina prezidentą Viktorą Janukovičių, kad šis savo politinius oponentus persekioja lygiai tokiais pat drastiškais metodais, kuriuos naudojo Kremlius sovietiniais laikais.

Continue reading „Julija Timošenko kaltina Ukrainos prezidentą“

timosenko_ pirstas

Ukrainos pasirinkimas – rysius su Kremliumi palaikanti, bet ir nuo Vakaru nenusigrezianti Julija TimošenkoUkrainoje sausio 17 dieną vykę šalies prezidento rinkimai nepasižymėjo didesnėmis staigmenomis. Kaip ir tikėtasi, į antrąjį rinkimų turą pateko dabartinė šalies premjerė J.Timošenko ir ekspremjeras, Regionų partijos vadovas V.Janukovičius. Už V.Janukovičių balsavo 35,5, o už J.Timošenko 25,3 procento rinkėjų. Trečias liko bankininkas S.Tihipka, už kurį balsavo 13,2 procento rinkėjų, ketvirtas žinomas politikas A.Jaceniukas -7,3 rinkėjų balsų, o dabartinis šalies vadovas V.Juščenka liko penktoje vietoje, jo kandidatūrą palaikė tik 5,4 procento rinkėjų. Kai kas stebisi, kad Julija Timošenko sulaukė tokio aktyvaus rinkėjų palaikymo, tuo metu, kai Ukrainoje jaučiamas didžiulis ekonominis nuosmukis. Bet premjerė Timošenko jau visą dešimtmetį žinoma kaip patyrusi politinės kovos specialistė, jos sugebėjimas keisti poziciją, priklausomai nuo aplinkybių ir gabumai ryškiai politinei retorikai jai jau ne kartą padėjo.

Continue reading „Ukrainos pasirinkimas – su Kremliumi draugaujanti, bet nuo Vakarų nenusigręžianti Julija Timošenko?“