Vytautas Visockas

2016 birželio 13 d. Vilniaus rotušėje, „jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms; matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų neadekvačius veiksmus, o kartais ir vengimą ryžtingai apsispręsti“ savo parašais  įsipareigojome „sutelkti visas visuomenės pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (iš „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“).

Sugiedojome Lietuvos Valstybės himną, humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus labai įtaigiai, argumentuotai papasakojo, kodėl įvairių visuomeninių organizacijų, partijų, visų tautos likimui neabejingųjų pastangos, kad Lietuva neišsivaikščiotų, yra būtinos. Gana apie tai tik kalbėti, reikia veikti sutartinai ir ryžtingai. Kunigo, kankinio Ričardo Mikutavičiaus pranašiškas būkštavimas, kad, tapę laisvi, galime išsivaikščioti, tampa kūnu.

Nacionalinio susitarimo tekstą perskaitė aktorė Rita Juodelienė.

Pirmieji susitarimą pasirašė asmenys, esantys preliminariniame sąraše, paskui ir kai kurie kiti susirinkimo dalyviai. Keli pasirašiusieji trumpai kalbėjo apie susitarimo tekstą, prisiimamų įsipareigojimų sudėtingumą, būtinybę suvokti situacijos, kurioje yra atsidūrusi tauta, priežastis ir kt.

Išrinktas „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ komitetas.

Renginio metu klausėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choro (vadovas Andrius Gylys) ir kanklių ansamblio (vadovė Lina Naikelienė). Skambėjo populiarios  dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tykus tykus vakarėlis“, „Tėvynei aukoju“, sutartinės.

Tos pačios akademijos studentai skaitė ištraukas iš poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“.

XXX

Ar šis susirinkimas nebus tik dar vienas bergždžias susirūpinimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje? Ar jis bent šiek tiek primins 1988-ųjų birželio 3-osios susirinkimą Mokslų akademijos salėje?

Vilniaus rotušėje nemačiau daug visuomenei gerai žinomų veidų – akademikų, profesorių, dailininkų, poetų ir rašytojų, studentų, politikų… Išsivaikščiojančios Lietuvos bėdos jiems nerūpi? Konkrečiai: Dariui Kuoliui, Vytautui Radžvilui, Vytautui Rubavičiui, Alvydui Medalinskui, Zigmui Vaišvilai… nereikėjo čia dalyvauti? Mačiau tik tautininkus Gintarą Songailą ir Audrių Rudį. Du lietuviai – trys nuomonės, du intelektualai – trys partijos. Visi tarsi mylime Tėvynę, bet susitarti, susitelkti mirtino pavojaus akivaizdoje niekaip neįstengiame. Nė iš tolo. Ambicijos, ambicijos, ambicijos…

K.Stoškus pastebėjo: salėje nė vieno studento (išskyrus koncertavusiuosius). Universiteto dėstytoja (neįsidėmėjau pavardės) baisėjosi moksleiviais ir studentais, kuriems nereikia nei himno, nei vėliavos, visi svajoja išvykti.

Be jaunų žmonių (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jau 26-eri) žilagalviai šitos naštos nepakels. Juk net Nacionalinio susitarimo komiteto rinkimų daugelis nepajėgė sulaukti. 

Bet viltis dar rusena. Ir susitarti, ir išsivaikščiojančius sustabdyti.

 Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2016.06.16; 07:54

Vytautas Visockas

Pažįstamas bičiulis pasiūlė perskaityti Sam Yossman‘o knygą „Šaltojo karo samdinys“ (Mažoji leidykla, 2016). O kas jis toks? Apie ką knyga?

Žydas, Semas Josmanas, gimęs ir augęs Vilniuje, už tave jaunesnis, bet kuo tik ir kur tik jis nėra buvęs! Tarnavo Izraelio armijoje, kaip ir tu – buvęs radijo žurnalistas, bet ne bet kur – BBC. Prie mikrofono ir prie taurelės bendravęs su žymiais įvairių šalių muzikantais (kuriais tu beveik nesidomėjai), įtakingais politikais. O lietuvius jis vadina žydšaudžiais? Ne, jis ne iš tų, nors šitą temą vienoje kitoje vietoje paliečia. Neagresyviai, objektyviai.

Įkalbėjo. Visada smalsu pabendrauti su daug pasaulio mačiusiu žmogumi, kažkada vaikščiojusiu tomis pačiomis gatvėmis kaip ir tu. Kaip ir tu – mėgusiu „Neringos“ kavinę, kaip ir tu – „tvirtinančiu, kad tokių gražių vietų, tokios įstabios gamtos kaip Lietuvoje, ypač Ignalinoje, Molėtuose, Trakuose, nedaug kur pasaulyje rasi“. Ir taip sako žmogus, „apvažiavęs visą pasaulį“. Tas žmogus dar nepaminėjo mano gimtosios Dzūkijos, kalvotosios Žemaitijos. Turbūt ten nėra buvęs. 

Knygos "Šaltojo karo samdinys" viršelis
Knygos „Šaltojo karo samdinys” viršelis

Imdamas į rankas šią knygą, norėjau palyginti, kaip pasaulį, kuriame abu gyvenome, matė ir vertino, mato ir vertina Lietuvos žydas, už kurį esu vyresnis maždaug šešeriais metais.

Gimęs Lietuvoj, bet svajojo iš jos ištrūkti, nes jo tėvynė – Izraelis. Pirmiausia, man regis, jis bėgo ne iš Lietuvos, o nuo komunistinės diktatūros į laisvąjį pasaulį, kaip jį įsivaizdavo. „Gyventi Izraelyje negalėčiau, nors ir myliu tą valstybę“, – jau ištrūkęs iš blogio imperijos svarsto šaltojo karo samdinys. Izraelis jam – tik ta valstybė, nors ir mylima. O kas jam buvo ir tebėra Lietuva? Lietuvių kultūra jis nesidomėjo, iškart, vaikystėje, tapo rusų kultūros žmogumi: „lietuviškai supratau, bet nelabai galėjau kalbėti“. Kodėl?

O štai rusų kunigaikštienė Nisan, gyvenusi fantastiškame bute šalia Triumfo arkos, „puikiausia lietuvių kalba pradėjo deklamuoti Maironio eilėraščius. Maniau, sapnuoju. Pasirodo, po revoliucijos, kai ji dar buvo vaikas, jos šeima pabėgo į Lietuvą ir atsidūrė Panevėžyje, kur gyveno iki 1930-ųjų pabaigos. Lankė lietuvišką gimnaziją“. Šiuo pavyzdžiu knygos autorius pats save sugėdina. Tiesa, Salomėjos Nėries eilėraštį ir jis mokėjo mintinai.

Vyresnėse klasėse mano rusų kalbos mokytoja buvo žydė, graži jauna moteris, ištekėjusi už Alytuje tarnavusio rusų leitenanto ar kapitono. Vyresnieji moksleiviai ją rijo akimis, ji žavingai šypsodavosi, mokiniams buvo šilta, atlaidi. O mano klasės draugas Ž. jos demonstratyviai nemėgo vien už tai, kad, jo manymu, mokytoja slėpė savo tautybę, yra žydė, bet dedasi ruse. Beje, man ir kitiems moksleiviams jos tautybė nerūpėjo.

Kartą po paskutinės pamokos ji pasikvietė mane į mokytojų kambarį ir verkdama prašė paveikti Ž. Aš augau Maskvoje, rusiškoje aplinkoje, baigiau rusišką universitetą – na kokia aš žydė!

Netrukus ji išvažiavo į Maskvą. Jau būdamas studentas jos ieškojau, bet nesėkmingai.

Ar knygos autorius apie savo tautybę negalėtų pasakyti to paties? Dabar – vargu, dabar žydai neslepia savo tautybės. Sovietų Sąjungoje žydais žydų viešai niekas nevadindavo. Žydų tautybės.

Kai lietuviai išvyksta į Angliją, jų vaikai suanglėja, kai į Ameriką – suamerikonėja. Su labai retomis išimtimis žymių lietuvių emigrantų – rašytojų, filosofų, kultūros veikėjų, politikų – vaikai Lietuvai pradingo be pėdsakų. Ir antroji pilietybė jų nesugrąžins. Žydai – išimtis. Lietuvoje gimę, jie, jeigu naudingiau, gali tapti ir tapdavo rusais, gal ne tiek iš esmės, kiek formaliai, kaip ta mano mokytoja. Ir ne tik žydai. Pavyzdžiui, Lietuvos totoriai sovietmečiu irgi buvo labiau rusai, negu lietuviai. Mes, pokario vaikai, juos, kalbančius rusiškai, laikydavome rusais.

Puikiai suprantu, kodėl taip atsitinka, bet vis tiek liūdna. Žydų neįmanoma integruoti į mažos pagrindinės tautos aplinką. Žydai stengiasi patys integruoti mažą pagrindinę tautą, kitaip sakant, švarką prisiūti prie sagos. Ir čia jų stiprybė ir tragedija. Žydai moka gyventi vienoje ar kitoje tautoje jos beveik nepastebėdami („… pradėjau rašyti eilėraščius rusų kalba“; „lietuviškai supratau, bet nelabaI galėjau kalbėti“). Kodėl negalėjai?

O mes tirpstame kaip žvakė.

Mano lūpomis prabilo pavydas. Reikia keisti plokštelę, juo labiau, kad pasaulį skersai išilgai apkeliavęs Semas Josmanas turi ką papasakoti ir be lietuvių kalbos. Ypač man, pasaulio beveik nemačiusiam. Bet, kaip sakoma, nebūtina belstis į Ameriką vien dėl to, kad galėtum pasakyti, jog ji tikrai egzistuoja. Kartais iš toliau geriau matyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Šioje knygoje mane pirmiausia domino šaltojo karo samdinio plačiai žinomų, bet reikšmingų įvykių, asmenybių vertinimas, detalės, paremtos autoriaus patirtimi. Būtent taip jis pasakoja apie Izraelį, kokį matė atvykęs į šią šalį; karą, kuriame ir jam teko dalyvauti, kai Egipto ir Sirijos kariuomenės perėjo sieną dykumoje ir Golano aukštumose; lietuvius pasaulio teisuolius (880 lietuvių – tai daug ar mažai“?); Karibų krizę, JAV prezidento Dž. Kenedžio nužudymą; Sovietų Sąjungos griūtį ir Europos komunistų prisitaikymą šiandienos pasaulyje; abstrakcionizmą ir KGB; naujus santykius su žydais; emigracijos žalą;  A.Solženicyną, kuris, gavęs Nobelio literatūrinę premiją, „pradėjo keikti Vakarus, nors Vakarai jam suteikė garbę, pinigus ir prieglaudą. A.Solženicynas aršiai pasisakė prieš žydus“; Viktorą Suvorovą (Vladimiras Rezunas), Stalino dukrą Svetlaną Alilujevą, Mstislavą Rostropovičių ir Galiną Višnevskają („Mes dar sugrįšime, ir labai greitai“); Borisą Jelciną, Michailą Gorbačiovą ir Vytautą Landsbergį, Šekspyrą ir Ispanijos diktatorių Franką, plačiai ir mažiau žinomus šnipus, disidentus…

 Visko nesuminėsi. Neminiu roko, jo žvaigždžių, su kuriomis Josmanas artimai bendravo, buvo vienas iš jų („…rokas padėjo mums gyventi tautų kalėjime.“). Neminiu todėl, kad mažai apie tai išmanau, kad ne rokas man padėjo gyventi okupuotoje Lietuvoje. Bet gerą muziką (įvairių žanrų, ypač operinę) mėgau ir tebemėgstu, per daug nesidomėdamas jos kūrėjais ir atlikėjais.

Noriu reaguoti į Josmano knygos pastraipą, kurioje šaipomasi iš Viktoro Suvorovo (tikroji pavardė – Vladimiras Rezunas), parašiusio knygas „Akvariumas“, „Ledlaužis“ ir kitas, kurias Lietuvos skaitytojas gerai žino. Pastarojoje „jis išdėstė teorijas apie Sovietų Sąjungos karą su A.Hitlerio Vokietija 1941 metais. Pagal V.Suvorovą, karą surengė ne A.Hitleris, bet J.Stalinas, norėjęs pasinaudoti anglų ir vokiečių karu 1940 metais ir vienu smūgiu okupuoti visą Vakarų Europą“.

Knygos autorius, atrodo, tiki tais Vakarų Europos ir JAV istorikais, kurie sako, kad Suvorovas jokių rimtų įrodymų neturi, o aš tikiu mūsų istoriku, mokyklos draugu Sigitu Jegelevičiumi (1938 – 2014), kitais istorikais, kurie nelaiko Suvorovo melagiu ir mano, kad šis bėglys iš blogio imperijos pasakė labai daug tiesos apie Hitlerio ir Stalino karą, rusų vadinamą Didžiuoju tėvynės karu. Ir apie prieškarį, gulagus. Visa oficialioji komunistinės Rusijos istorija – melas, kuriuo mokykloje buvau maitinamas ne tik aš, bet ir Josmanas.

Nepaisant kai kurių abejotinų Suvorovo teiginių, savo knygomis iš esmės jis labai daug nusipenė istorijos tiesai. Man teko su juo bendrauti telefonu, leidžiant romanus „Pasirinkimas“ ir „Kontrolė“, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą, o leidykla „Mintis“ išleido. Prieš kelerius metus pasirodė antroji laida.

Ne veltui Josmanas blaškėsi po pasaulį. Daug pamatė, daug ką suprato ir kitiems papasakojo kaip radijo žurnalistas. Gaila, kad „niekas neprisimins tavo laidų“. Deja, taip, žinau ir aš iš savo patirties. Bet tos laidos turėjo poveikio tada, kai skambėjo po visą pasaulį. O dabar ir ši knyga gerai skamba.

O čia – iškalbinga citata iš Sam Yossman‘o knygos „Šaltojo karo samdinys“, kurią pravartu įsiminti.

„Mano kartos žmonės Vakaruose, tada palaikę komunistinį režimą, šiuo metu atstovauja konservatoriams, socialdemokratams, respulbikonams ar demokratams ir yra šių dienų politinėje valdžioje, sukioja politikos vairą JAV ir Europoje. Pasidomėkite „Youtube“, ką jaunystėje, 1970 metais, kalbėjo vienas jaunųjų Portugalijos komunistų vadų trockininkas Jose Manuelis Borosso, vėliau tapęs Europos Komisijos pirmininku, arba miela italų komunistė panelė Federica Mogherini, dabar tapusi Europos Sąjungos vyriausiąja užsienio reikalų įgaliotine ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja? Nepamirškime ir buvusio Britanijos komunisto Peterio Mandelsono, nuo 2004-ųjų ketverius metus ėjusio ES prekybos komisaro (koks tinkamas žodis!) pareigas, ar Johno Reido, buvusio Britanijos vidaus reikalų ministro. Išėję iš Parlamento tie darbininkų teisių gynėjai gavo aristokratų titulus ir tapo baronais.

Neseniai į valdžią atėjo buvęs komunistų partijos narys kairiosios krypties Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras, atsisakęs prisiekti Graikijos arkivyskupui. Tokių žmonių dabartinėje Vakarų politikoje pilna. Nesunku rasti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry pasisakymus ir raštu išdėstytas mintis prieš 50 metų, kur jis atvirauja, esą Afrikai ir Azijai labiau tinka komunizmas nei Vakarų imperializmas. Dabar jis antras žmogus Amerikoje!

Gal norite sužinoti, kas yra draugas Steklovas? Pagal Norvegijos televizijos ir laikraščio “Dagbladet“ ir Anglijos „The Observer“ žurnalistų atliktus tyrimus, tai Jensas Stoltenbergas, buvęs Norvegijos ministras pirmininkas, o dabar NATO generalinis sekretorius. Jaunystėje jis su savo seserimi palaikė Norvegijos marksistų-leninistų grupę „Raudonasis jaunimas“, nuo 1985 iki 1989 priklausė Darbininkų jaunimo lygai (Arbeidernes Ungdomsfylking, AUF), jis yra buvęs Jaunųjų komunistų ir socialistų darbininkų aljanso generaliniu sekretoriumi ir iki 1990 metų, kol tapo parlamento nariu, susitikinėdavo su Sovietų ambasados kagėbistais Osle. Lubiankoje jį laikė perspektyviu agentu ir net suteikė slapyvardį – Steklovas. Šią informaciją patvirtino ir Norvegijos saugumas.

JAV profesorius politologas Johnas C.Drew, 1980- aisiais pažinojęs dabartinį JAV prezidentą Baracką Obamą, tvirtina, kad tais laikais jis buvo karštas marksistas-leninistas ir nė kiek neabejojo, kad JAV reikalinga komunistinė revoliucija. Tačiau, pabrėžia J.Drew, apie jaunojo B.Obamos marksistinius įsitikinimus nė žodeliu nebuvo užsiminta vykstant JAV prezidento rinkimų kovai. Šį sąrašą galima tęsti toliau. Su tokiais žmonėmis Italijos „Europa Civilta“ kovojo, nes buvo įsitikinę, kad vakaruose vyksta šliaužiantis komunistinis perversmas“.

2016.06.11; 06:17

Vytautas Visockas

Gegužės 7 d. Mokslų akademijos salėje įvyko Vilniaus forumo surengta konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Keistokas pavadinimas, nes niekas nebandė poeto „nuvainikuoti“, atvirkščiai – Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė, Vytautas Radžvilas – jį gynė. Vieni daugiau, kiti mažiau.

Vilniaus forumo akimirkos
Linas V.Medelis

Salė buvo pilna „įvairaus amžiaus jaunimo“, kaip susirinkusiuosius pavadino Romas Pakalnis. Po šių jo žodžių salė nusišypsojo. Tada Pakalnis paaiškino: jaunas gali būti ir senas žmogus, jeigu jam rūpi tautos ir valstybės likimas. Maždaug taip pasakė.

Paskui ekrane matėme 1988 m. rugpjūčio 23-osios mitingą Vilniaus Vingio parke, klausėmės istorinės poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos (kaip Hitleris ir Stalinas vyną pavertė krauju). Plojome atsistoję. Turbūt dauguma susirinkimo dalyvių tada plojo ir Vingio parke, ir aš ten buvau. Didingas mitingas įvyko, didinga kalba, didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, kurį ginti čia ir susirinkome. Ne nuo okupantų, nuo savų, kurių tada turbūt nebuvo Vingio parke, o paskui – Baltijos kelyje. Nuo jaunų, kitaip išauklėtų, Sąjūdžio vertybes pamynusių, tautos ir valstybės likimą kitaip suprantančių, gal net jam abejingų.

Kadangi neturiu minėtų intelektualų pranešimų, o rezoliucijas „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ turiu, jas ir skelbiame.

Kaip sakoma, jums leidus, vieną kitą pastabą apie jas pasakysiu ir aš.

Ką čia bepridėsi – išmintingos, susirūpinimą tautos ir valstybės likimu persunktos rezoliucijos. Man patinka, kad jų autoriai nekvestionuoja Lietuvos priklausomybės Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei.

Vytautas Sinica
Centre – Politologas Vytautas Sinica

Bėda ta, kad  „Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva“. Europinę multikultūrinę „vienovę įvairovėje“ vadina utopija, pagrįstai kritikuoja „Globalios Lietuvos“ programą, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, Vyriausybės paskelbtą „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepciją“.

Man patinka, kad rezoliucijos autoriai mano, jog „būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją“.

Bet man nepatinka, kad ir šioje, ir daugelyje iki šiol įvykusių konferencijų tik konstatuojama, kaip toli mes nuėjome savinaikos ir saviniekos keliu. Europos tautos bunda, ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje, o mes tik verkšlename: kokie negeri tie „tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai“. „Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai“.

Bet esme būtent tokie, ir ne be intelektualų, rašančių geras rezoliucijas, įtakos. Šalies visuomenei jau per gerklę lenda paskelbtos ir į stalčių padėtos rezoliucijos. Mes salėje gražiai pakalbėjome „įvairaus amžiaus jaunimui“, pademonstravome savo iškalbą ir išmintį, o toliau jau ne mūsų – visuomenės – reikalas.

Vilniaus forume

O ta „visuomenė“ iš žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio“ dar pamanys, kad Vilniaus forumas surengė poeto Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimo konferenciją, nes, geriausiu atveju, perskaitys tik renginio pavadinimą.

Norėjau paskelbti literatūros kritiko Valentino Sventicko pranešimą apie Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimą. Aš jau pažadėjau, – nemandagiai, arogantiškai burbtelėjo savo vertę žinantis intelektualas. Pažadėjo gal „Metams“, gal „Literatūrai ir menui“, kurių plačioji visuomenė, o ypač plačioji jaunuomenė, neskaito, net nežino apie tokių popierinių leidinių egzistavimą.

Bet juk intelektualui svarbu kas kita: kad jį perskaitytų kitas intelektualas. Ir to užtenka.

Man patiko Laisvūno Šopausko pranešimas. Paprašiau atsiųsti, paskelbtumėm. Šopauskas tebesiunčia. Jo pranešimas, atrodo, iki šiol nepaskelbtas niekur, turbūt vis dar svarstoma – duoti ar neduoti, kam duoti, o kam ne.

afonia_3
Filosofas Vytautas Radžvilas

Man atsiųsti, ko gero, jam nepatarė „Lietuvos sąrašo“ lyderis, iš kurio „konferencijos“ Vilniaus savivaldybėje aš pasišaipiau.

Gal dėl man nežinomų priežasčių nutarta visai neskelbti, užtenka rezoliucijos, kurioje viskas pasakyta. Tiesa, minėtoje rezoliucijoje apie Justiną Marcinkevičių net neužsimenama.

O tais laikais, kai Justinas Marcinkevičius kalbėdavo daugiatūkstantiniuose mitinguose, mes spausdinom, platinom, skaitėm kiekvieną reikšmingesnį žodį apie laisvę, demaskavome, viešinome nuslėptą tautos ir valstybės istoriją.

Todėl ir laimėjome.

Be tokių mitingų, tikrų forumų dabar nieko nelaimėsime. Per daug toli nueita „kryptingu žygiu į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį“. Jeigu išgelbės, tai tik Europoje kylantis „tautų pavasaris“, patys vieni mes jau vargu ar būsime tokie dideli ir gražūs, kokie buvome Sąjūdžio laikais. Nors viltis miršta paskutinė.

Aš tik paminėjau rezoliuciją „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“. Kas ir kada šioje srityje iškuops per ketvirtį amžiaus susikaupusias, tautinę mokyklą užgožusias Lietuvos pasaulyje šiukšles!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

XXX

Rezoliucijos

Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo

Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.

Vilniaus Forume dalyvavo Vytautas Landsbergis, Bronislovas Genzelis ir Vacys Bagdonavičius

Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme  būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.

2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.

Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų.

Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.

Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą.

Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.

afonia_4
Laisvūnas Šopauskas

Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.

Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.

Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.

XXX

Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė.„Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos beivalstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros su rinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra „atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.

Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią„eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos.

Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio beikūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.

2016.05.11; 06:30

Vytautas Visockas

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

2016.05.22; 09:49

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

Vytautas VISOCKAS

Kalbėkite kalbėkite, ponai profesoriai, jūs gražiai kalbat

Labai dažnai įvairios konferencijos, susirinkimai varo į neviltį. Gražiai, teisingai kalbama, o vežimas nė iš vietos. Pats sau prisiekiu daugiau niekada į tokius renginius nevaikščioti, bet ne visada pajėgiu susilaikyti. O gal šį kartą bus kitaip, gal vienas kartas nemeluos?

Ką galėčiau pasakyti apie 2016 m. balandžio 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvykusią konferenciją „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“? Tą patį.

Dar viena nesėkmė. Dar vienas viešas visuomenės bejėgiškumo pademonstravimas.

Konferencijos dalyviai.
Konferencijos dalyviai.

Konferencijos dalyvius pasveikino pats Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas, taip pat Seimo Migracijos komisijos pirmininkas Valdas Vasiliauskas. Konferencijos moderatorius – Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas prof. Eugenijus Jovaiša. Pranešimus perskaito Vilniaus universiteto prof. Romas Lazutka („Nestabdoma emigracija“), Seimo Migracijos komisijos narys prof. Kęstutis Masiulis („Kaip susigrąžinti migrantus?“), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Arvydas Virgilijus Matulionis („Nesustabdoma emigracija“).

Pavardės – skambios. Akademikai, profesoriai, Seimo nariai. Negalėčiau pasakyti, kad pranešimai buvo neįdomūs. Tačiau beviltiški. Viską pasako konferencijos pavadinimas: „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“. Tai nestabdoma ar nesustabdoma? Jeigu nesustabdoma, tai kam dar ją bandyti sustabdyti? Kam burną aušinti? Kokia tokios konferencijos prasmė?

 

Akademikas, prof. Arvydas Virgilijus Matulionis ir prof. habil. dr. Antanas Buračas.
Akademikas, prof. Arvydas Virgilijus Matulionis ir prof. habil. dr. Antanas Buračas.

Štai akademikas Matulionis nusprendė būti juoduoju metraštininku ir tyčia tirštino spalvas, teigiamų dalykų neminėjo. O gal jų tiesiog nėra? Nes migraciniai procesai Žemėje neišvengiami; visa žmonijos istorija – Žmogaus savanaudiškumo istorija. Savanaudiškumas – ryškiausias šiuolaikinės visuomenės ruožas. Filosofas išskiria keturias klases: galios, specialistų, paribio ir užribio. Socialinės atskirties dėsnis didėja globaliu mastu. Migranų srautus gausina dirbtinai sukeliamos ekonominės krizės. Pirmiausia šalis parklupdoma, o paskui jai „padedama“. Lietuvoje nėra ateities matymo.

Filosofas specialiai nupiešė labai liūdną „vaizdelį“. Ko tuo siekiama? Į konferenciją aš atėjau vildamasis, kad šį kartą gal bus bandoma pamatyti šviesą tunelio gale, tikėjausi, jog vieną kartą gal liausimės tik konstatuoti, kas dabar dedasi pasaulyje ir Lietuvoje, stengsimės atsakyti į klausimą – ką turime daryti? Nedelsiant, šiandien.

Atrodo, kad visai kitokios konferencijos tikėjosi ir filosofas Krescenijus Stoškus. Štai ką jis rašo laiške, kurį gavau ne aš vienas.

Brangieji bičiuliai ir bendraminčiai, atrodo, kad dauguma Lietuvos žmonių jau gana skaudžiai jaučia, kaip vis atkakliau į jų sielas beldžiasi tautos susinaikinino faktai. Yra ženklų,kad jie imami pastebėti ir valdžios viršūnėse.

Seimo narys Kęstutis Masiulis, Žmogaus teisių gynimo fondo vadovas Vytautas Budnikas ir filosofas Krescencijus Stoškus.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, Žmogaus teisių gynimo fondo vadovas Vytautas Budnikas ir filosofas Krescencijus Stoškus.

Todėl buvo atsiradusios geros nuojautos, kai kelioms visuomeninėms organizacijoms pavyko drauge su Seimo Migracijos komisija ir Mokslų Akademija šių metų kovo 9 dieną Seime suorganizuoti konferenciją „Kaip įmanomas nacionalinis  susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

Tiesa, ji nebuvo labai sėkminga: susikoncentravo į skaudžius emigracijos padarinius; labai mažai tebuvo liečiamos dar skaudesnės Nacionalinio susitarimo problemos ir nė kiek nepajudėjo iš mirties taško pats Nacionalinio susitarimo procesas.

Bet vis dėlto simptomai buvo pozityvūs. Visuomeninės organizacijos iš apačios prisijungė prie 2015 metų birželio 30 d. paskelbto šešių partijų susitarimo. O konferencijos organizatoriai pasirašė tolesnio bendradarbiavimo sutartį. Prie jo norėjo prisijungti ir kitos organizacijos, bet… laikas pasibaigė ir buvo uždaryta salė.

Kad ši konferencija būtų užbaigta ir suorganizuota Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Taryba, visuomeninės organizacijos kreipėsi į Mokslo Akademiją. Iš pradžių buvo gautas pritarimas ir parodyti pirmieji bendradarbiavimo ženklai. Bet susisiekusi su Seimo migracijos komisija, MA pakeitė savo nuostatą: atsiribojo nuo visuomeninių organizacijų ir kartu su komisija nutarė organizuoti visai naują konferenciją tai pačiai emigracijos temai analizuoti. 

Prof. Romas Lazutka, akademikas, prof. Eugenijus Jovaiša.
Prof. Romas Lazutka, akademikas, prof. Eugenijus Jovaiša.

 

Jeigu jaučiate gilų nerimą dėl vis dramatiškesnių tautos nykimo simptomų ir norėtumėte veikti su tais, kurie jau pradeda šį sunkų ir didelio solidarumo reikalaujantį visuomeninį darbą, Jūs ir jūsų bendraminčių pagalba bus labai reikalinga balandžio 13 d. 13 val. Mokslų Akademijos Mažojoje salėje.

Nuoširdžiai – visuomeninių organizacijų įgaliotas Krescencijus Stoškus.

Kodėl konferencijos organizatoriai nuėjo pačiu lengviausiu keliu? Kodėl ir vėl – tik skaudūs emigracijos padariniai? Kodėl ir šį kartą visai nekalbėta apie Nacionalinio susitarimo problemas, Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybą? Gavo nurodymą „iš viršaus“? Pakalbėkite apie neišvengiamus dalykus, būkite juodieji metraštininkai, skleiskite visuomenei žinią, kad reikia susitaikyti: migracijos procesai Žemėje neišvengiami. Emigracija nesustabdoma.

Šiek tiek netikėtas man buvo Seimo nario Kęstučio Masiulio pranešimas: irgi vilties išsaugoti Lietuvą pirmiausia lietuviams nepalikęs. Juk tik dėl to visi ir nerimaujame. Lietuva be lietuvių tikrai gyvuos, gal net klestės, dėl to neverta kvaršinti galvos ir rengti konferencijų. Iš ko iš ko, o iš konservatoriaus tikėjausi minčių apie tėvynės meilę, patriotiškumą (jo pasigedo Seimo narys Povilas Gylys). Bet konservatoriai jau seniai labai suliberalėję. Ne kas kitas, o konservatorė Rasa Juknevičienė pasirūpino, kad Patriotų premiją gautų Pilėnus, Margirį bailiais išvadinę istorikai.

Seimo narys Povilas Gylys ir emigracijos ekspertas Dainius Paukštė.
Seimo narys Povilas Gylys ir emigracijos ekspertas Dainius Paukštė.

Vinco Kudirkos, jo Tautiškos giesmės, Jono Basanavičiaus, Justino Marcinkevičiaus niekinimas skatina jaunimo emigraciją ar ją stabdo? Lietuvos mokyklose bent kiek ugdomas tautiškumas, patriotiškumas, ar kalbama tik apie „globalią Lietuvą“?

Gerbiu prof. Romą Lazutką, dažnai demaskuojantį ekonominius, socialinius valžios sprendimus, tačiau apie tai kasdien daug kartų kalbama televizijų bėdų turguose, sąmokslo teorijose, nuogose tiesose, forumuose.

Pagaliau nereikia televizijų – savo kailiu nuolat patiriame valdžios „rūpinimąsi“ pensininkais, neįgaliaisiais, mokyklomis… Ir kas iš to? Šuo loja, o karavanas eina toliau. Kalbėkite kalbėkite, ponai profesoriai, tik nebandykite kurti kažkokių Lietuvos demografinės būklės atkūrimo Tarybų, nesiimkite konkrečių veiksmųnes tai kenkia „globalios Lietuvos“ įvaizdžiui. Ir profesoriai nebando, tik klusniai vykdo darbdavių reikalavimus: kalbėti ir nieko nedaryti.

P.S.

Kai šį tekstą jau rengėmės skelbti, gavome filosofo Krescencijaus Stoškaus straipsnį „Susitarimas, kuriam reikalingi mes visi. Po skaudaus nusivylimo politikų ir akademikų valdose“. Jį netrukus paskelbsime, o dabar – trumpa citata:

„…stebėtinai lengvai sulaužytas pasitikėjimas Migracijos komisijos bei jos steigėjų sąžininkumu ir Mokslų akademijos vadovybės pilietiškumu. Net dabar, kai viskas įvyko visų žmonių akyse, sunku patikėti, kad šios garbingos mokslo institucijos vadovybė yra tokia egocentriška, kad jos nė kiek nejaudina, kas liks iš mūsų tautos jau po 30 ar 50 metų. Kad ir kaip būtų apgailėtina, deja, tai yra nuogas faktas. O tempore, o mores! Dabar lieka tik retoriškai klausti: kur dingo žmonės, panašūs į akad. E.Vilką ar akad. Z.Rudziką?“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.04.16; 08:01

Čia apie paminklus. Vienus griaunam, kitų nestatom, tik apsimetam, kad ketiname statyti, apsiribojam konkursais.

Dar neaišku, ar Vilniuje pastatysime paminklą Jonui Basanavičiui. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis – tikrai nepatastatytumėm, nesusitartumėm dėl vietos, atmestumėm Rapolo Jakimavičiaus sukurtą, nes Basanavičius sėdi ne ant vamzdžio, net ne ant žirgo. Jeigu ne artėjantis valstybės šimtmetis… Tik to šimtmečio dar reikia sulaukti. Putinas gali pasirūpinti, kad nesulauktumėm, bet šį kartą aš ne apie tai.

Continue reading „Vienus griaunam, kitų nestatom”

Neseniai praėjusios šventės dieną LRT žurnalistas Juras Jankevičius paskelbė gatvėse užkalbintų praeivių atsakymus į klausimą, ką jie žino apie 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atsakymai pribloškė: pasirodo – jie nieko apie ją nežino. Nei bū, nei mė. Kalbėjo nesąmones, painiojo su Vasario 16-ąją.

Ir tokie žmonės rudenį rinks Lietuvos Respublikos Seimą. Ir tokių žmonių, drįstu sakyti, dauguma. Tad nesunku įsivaizduoti, ką išsirinksime.

Continue reading „Rusijai jie tikras lobis”

Šių metų Kovo 11-ąją ir artėjantį vasario 16-osios šimtmetį pasitinkam patriotiškai. Viena dama tarsi koks vanagas kapoja trigubos okupacijos ( 1940-ieji – 1990-ieji) pavergtą tautą, dar ir dar kartą reikalaudama muštis į krūtinę: esu kalta, esu labai kalta, verta amžinos paniekos ir pasmerkimo.

Reikia, verkiant reikia skelbti lietuvių žydšaudžių sąrašus, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų, kad ateity nešaudytume atbėgėlių, nes žydų tai juk Lietuvoje jau nebėra, sako mūsiškė. Tačiau įdomu, kodėl ji nesirūpina, kad mes, lietuviai, nebūtumėm šaudomi. Tiesa, mus šaudė ne getuose, gal todėl mūsiškė į tai nekreipia dėmesio. O dėl atbėgėlių, tai, sprendžiant iš to, ką matome Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, didesnė tikimybė, kad šaudys jie.

Continue reading „Kaip platinamas lietuvių tautos savinaikos virusas”

Delfi.lt išdrįso paskelbti pasibaisėtiną straipsnį, už kurio turinį portalas neatsako, „nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė“. Išties – juk tai pasikėsinimas į kapitalizmo „šventą karvę“ – reklamą!

Skaitytojas (gal skaitytoja? bijojo pasirašyti?) piktinasi, kad Vasario 16-osios koncertą iš Katedros aikštės transliavusi LNK televizija pasityčiojo iš žiūrovų, nes ne vieną kartą nurtaukė tiesioginę transliaciją ir reklamavo savo programas. 

Continue reading „Už šio rašinio turinį neatsakau”

Buvo daug Vasario 16-ųjų, bet tik viena Lietuvos Nepriklausomybės šventė iki šiol labai ryški mano atminty – 1988-ųjų. Gal dėl to, kad  ji buvo pati juodžiausia, ir tokia paskutinė okupuotoje Lietuvoje.

Po ilgo gulėjimo ligoninėje dvidešimt dienų stuburo gydymą – plaukiodamas baseine, gulėdamas purvo voniose, mankštindamasis – užbaigiau Birštone.

Continue reading „Lietuva Nepriklausomybės šventę atšventė bažnyčiose. Aikštėse mitingavo suvarytieji ir kitataučiai…”

Ateina pas Putiną nuolankus verslininkas:

– Vladimirai Vladimirovičiau. Savo gamyklą aš sugrąžinau valstybei, užmiesčio namą padovanojau vaikų darželiui, sumokėjau visus mokesčius už save ir  savo artimuosius. Prašau leisti išvykti į užsienį.

Putinas:

– O kaip sena rusiška tradicija – prieš išvykstant pasėdėti?

Continue reading „Stengiamės, Vladimirai Vladimirovičiau, priešinamės…”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 

2016.02.10; 06:35

LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai. Taip pompastiškai šią laidą pristato forumo moderatorius Edmundas Jakilaitis. O gal tai vieta, kur galima pūsti miglą žiūrovams į akis?

Forume (vasario 4 d.) rungiasi du prieš penkis: A.Kubilius, V.Gailius – ir R.Malinaustas, K.Trečiokas, J.Sabatauskas, G.Kirkilas ir V.Gapšys. Kurioj pusėj E.Jakilaitis? Sprendžiant iš to, kad leidžia ilgai ir ne į temą postringauti pastariesiems, ypač Malinauskui, jį galima priskirti būtent prie šios kompanijos. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Continue reading „Pirštinė mesta. Jeigu nesate bailiai…”

Tai, kas įvyko 1988-aisiais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, galima pavadinti sprogimu. Tautos energija kaupėsi, kaupėsi – ir komunistinis kalėjimas, kuriame ji buvo įkalinta, neatlaikė, ėmė griūti. 

Kartais sakoma, kad įvyko stebuklas. Ir taip, ir ne. Tais metais „per visą Lietuvą nuvilnijo masinių manifestacijų pagrindinėse mūsų miestų aikštėse banga. Itin galingos akcijos vyko Vilniuje ir Kaune. Jose dalyvavo atstovai iš visų Lietuvos regionų, miestų, miestelių ir kaimų. Tie protesto mitingai ardė okupacijos pamatus, o kita vertus, įkvėpė Tėvynės patriotus pradėtą žygį tęsti iki galo, kad ir kokie pavojai grėstų“, – rašoma knygos „Sąjūdis ateina iš toli“ pratarmėje.

Continue reading „Kai „Mintis“ tapo tiesos sakymo leidykla…”

Pagaliau turime „aktualią“, dėmesio vertą knygą. Omeny turiu  Rūtos Vanagaitės rašinį apie lietuvius žydšaudžius.

Turbūt ji tikrai „aktuali ir dėmesio verta“, jeigu  visos Lietuvos televizijos ją reklamuoja, įvyko knygos pristatymas, dalyvaujant Efraimui Zurofui, Simono Viezentalio centro Jeruzalės biuro direktoriui, kurį žurnalistas Andrius Užkalnis apibūdina taip: „…tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Continue reading „Dar sykį – esu kaltas…”

K. Taukačikas žurnale „Valstybė“ papasakojo įdomų fenomeną, 2010 metais įvykusį Estijoje. Per labai trumpą laiką buvo sukurta ir nepaprastai išpopuliarėjo nauja – „Vieningoji Estija“ – partija. Jos lyderiai buvo modernaus teatro „No99“ aktoriai.

Rinkiminėje kampanijoje jie žadėjo kiekvienam estui po 2 hektarus žemės, taip pat priversti bankus atsakyti už savo veiksmus ir kitų populistinių gėrybių. Į partijos steigiamąjį suvažiavimą, įsigiję nepigų bilietą, iš visos šalies suvažiavo 7 500 žmonių. Žiniasklaida naujajam politiniam dariniui skyrė labai daug dėmesio, partijos lyderį ir jos elitą nuolat citavo.

Continue reading „Kas tas dešiniųjų trolintojas?”

Prabėgę 2015-ieji – antrieji Vakarų pasaulio pralaimėjimų metai. Europos Sąjungos klaidų, neryžtingumo, nesugebėjimo susitarti metai. Putino Rusijos didėjančio agresyvumo, sudėtingo, Vakarų pražiopsoto žlugusios imperijos gaivinimo metai.

Jeigu tiesa, kad „Islamo valstybės“ sukūrimas, terorizmas, Vladimiro Putino bombos Sirijoje, šimtų tūkstančių pabėgėlių antplūdis į Europą yra Kremliuje sukurto plano fragmentai, tai jo autorius vertas blogio genijaus vardo.

Continue reading „Kyla ne tik planetos oro temperatūra”

Kai „Metuose“ perskaičiau informaciją, kad išleistas Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“, gerokai nustebau.

Praėjusių metų gruodžio viduryje į ligoninę jam nunešiau mūsų kurso atsiminimų knygą „Lituanistai“, kurioje yra ir jo straipsnis, kurią parengti būtent Romualdas pasiūlė, kai Universiteto baigimo 50-mečio proga buvome susirinkę Donelaičio auditorijoje.

Continue reading „„Niekur iš čia nebėgsiu – net ir į dangų“”

Nežinau kaip kiti Forumo (LRT, lapkričio 26 d.) žiūrovai, o aš ėjau miegoti ne pačios geriausios nuotaikos. Nė vienas geopolitinės padėties komentatorius optimizmu netryško, nesakė, kad viskas bus gerai.

Aš irgi panašiai kalbėčiau: artimiausiu metu nebus nieko gero, demokratinės jėgos pralaimi visuose frontuose. Europos Sąjunga – ant subyrėjimo slenksčio, JAV neryžtingai trypčioja, laukdamos naujo prezidento, Putino Rusija ryžtingai veikia karinėmis, diplomatinėmis, dezinformacinėmis priemonėmis. Europą dusina įvairaus plauko pabėgėliai, jai baimės įvarė keli tikri ir potencialūs teroristai.

Continue reading „Artimiausiu metu nesulauksime nieko gero”