Pirmą kartą gyvenime buvau cerkvėje, kai vyko ortodoksų liturgija. Ir ne bet kur buvau – Vilniaus šv. Paraskevės parapijos  maldos namuose, cerkvėje, pastatytoje 1346 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavovnos iniciatyva toje vietoje, kur stovėjo pagonių dievo Ragučio šventykla, garsioje dar ir tuo, kad joje Petras Didysis meldėsi dėkodamas Viešpačiui už pergalę prieš švedų karalių Karolį XII. Čia caras krikštijo (kai kas tuo netiki) arabą Hanibalą, kuris buvo žymaus poeto Aleksandro Puškino prosenelis. Šioje cerkvėje nuo 2005 m. sausio 23 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų liturgija vyksta lietuviškai.

Tą dieną šv. Paraskevės cerkvėje buvo minima ortodoksų šventoji Charitina Lietuvaitė. Atėjome kartu su lietuvių literatūros istoriku dr. Algimantu Bučiu.

Buvo taip. Šiame internetiniame portale paskelbėme nemažą pluoštą tekstų iš Algimanto Bučio knygų „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ ir „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, kurias perskaitė šv. Paraskevės parapijos klebonas kunigas Vitalijus Mockus ir per mus panoro susipažinti su jų autoriumi, pirmą kartą plačiai į lietuvių istorinę atmintį ir literatūrą įvedančiu visiškai užmirštus 9 sakralinius tekstus ir tris lietuvių kilmės krikščionis šventuosius, gyvenusius XIII šimtmetyje: kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę, Charitiną Lietuvaitę ir Daumantą Timotiejų; šiuose kapitaliniuose veikaluose A.Bučys  daug vietos skiria karaliaus Mindaugo sūnui krikščioniui Vaišvilkui ir pirmajam su juo susijusiam lietuvių literatūros kūriniui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

„Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų –  Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama  ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos“ (citata iš „Chrestomatijos“).

Po iškilmingos liturgijos įvyko nuoširdus mokslininko ir kunigo pokalbis prie kavos puodelio. Šventovės šeimininkas paprašė svečią papasakoti apie vienam žmogui, atrodytų, sunkiai pakeliamą darbą, jo tikslus ir siekius.

Mažai kas žino Lietuvoje apie tuos pirmuosius lietuvius šventuosius, o juk tai didžios reikšmės faktas ne tik mūsų literatūros, kultūros, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

O šiuolaikinės reklaminės statistikos požiūriu turėtume, matyt, pripažinti, kad šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus yra daugiausia per visą Lietuvos istoriją visame krikščionių pasaulyje ilgus šimtmečius minėti ir tebeminimi du lietuviai – moteris ir vyras. Juk jiedu kasmet nuo XIII a. pabaigos vardais paminimi graikų ortodoksų ir pravoslavų krikščionių bažnytinėse apeigose, kiekvienas savo atminimo dieną. Kodėl mes tuo nesididžiuojame?

Dėl diviejų priežasčių: 1) arba nieko apie juos, ypač šv. Charitiną Lietuvaitę, nežinojome ir nežinome; 2) arba tebesame etninių bei religinių fobijų galioje ir nepajėgiame su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, net jeigu jie lietuvių motinų pagimdyti ir išauklėti taip, kad išgarsino ir tebegarsina Lietuvą visame pasaulyje.

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Romos katalikų krikščionys turi šventuosius, nepripažįstamus Rytų ortodoksų bažnyčios, ir atvirkščiai – Rytų ortodoksų krikščionys turi nemaža šventųjų, kurių nepripažįsta Romos katalikų bažnyčia.

Apytikriais krikščionijos istorikų skaičiavimais šiuo metu yra per 10 000 Romos katalikų šventųjų bei palaimintųjų, ir ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau krikščionių šventųjų bei palaimintųjų suskaičiuojama Rytų ortodoksų ir graikų apeigų kalendoriniuose sąrašuose.

…galima būtų kalbėti apie tiesiogiai su Lietuva susijusią arba lietuvių kilmės XIII a. šventąją kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę. Didžiuma bažnytinių rusų pravoslavijos šaltinių ir katalogų nurodo  šv. Eupraksiją  Pskovietę buvus  „lietuvių kunigaikščio Rogvaldo dukterį“, ir beveik visi ją vadina lietuvių kunigaikščio  šv. Daumanto teta.

Charitinos vardas  krikščionybės istorijoje yra susijęs su ankstyvųjų krikščionių kankine šventąja Charitina, gyvenusia II a. pabaigoje graikų įkurtame Amiso mieste prie Juodosios jūros, kuris anuomet jau priklausė romėnams (dabar Samsuno uostas Turkijoje).

Nėra išlikusio Charitinos Lietuvaitės gyvenimo aprašo, kurį galėtume pagrįstai priskirti prie bent kiek autentiškesnės hagiografijos, bet išliko net trys jai skirti tekstai, kurie, kiek žinau, niekados nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros interesų ratą ir laukia atidesnio mūsų dėmesio.

Nesutarimai, supriešinantys įvairių kraštų krikščionis, visiems nuolat primena, kad seniai atėjo metas naikinti vėlyvaisiais viduramžiais iškilusias sienas tarp įvairių kraštų krikščionių. Visuotinis krikščionijos šventųjų pripažinimas – viena aktualiausių krikščionių bendrystės ir vienybės užduočių, kuriai itin trukdo neteisingas ir skaudus krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybės“ paveldas. XX ir XXI a. žmonės sunkiai gali suvokti ir pateisinti senų religinių konfliktų priežastis, o juo labiau – istorinių konfliktų ir neteisingų jų sprendimų tąsą globalinės žmogaus būties laikais.

Klausiausi mokslininko Algimanto Bučio ir kunigo  Vitalijaus Mockaus pokalbio, turiu magnetofoninį jo įrašą, bet nuėjau gal kiek lengvesniu keliu: parinkau ir čia pateikiau iš minėtų lietuvių literatūros istoriko knygų vietas, kurios beveik tiksliai, tik šiek tiek kitais žodžiais, nusako to spalio 18-ąją šv. Paraskevės šventovėje įvykusio pokalbio turinį.

Malonu, kad ortodoksų kunigas išgirdo raginimą atsikratyti etninių ir religinių fobijų, su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, nebijoti mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų krikščionybės istorijos faktų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.20

Slaptai.lt pradeda skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygosSeniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.

Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) Algimantui Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.

Slaptai.lt  2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš Algimanto Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).

Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). 

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 1“

13. Skirtingos tikinčiųjų ir bedievių būtys pasaulyje

Viduramžių istorijos realybė, kaip matėme ne viename šios knygos puslapyje cituotų ar aptartų literatūros kūrinių, kronikų, metraščių bei dokumentų liudijimuose, buvo tvinkte pritvinkusi nuožmių žudynių, religinių karų, kolonijinių žygių, prievartos ir neteisybių dvasios.

Niekas – nei kaimiečiai, nei valdovai, nei skirtingų dievų tarnai – nesijautė saugūs, kiekvieno tykojo kruvinoji mirtis nuo kardo smūgio, juodoji mirtis nuo maro, baisioji mirtis nuo gaisro, keistoji mirtis nuo žemės drebėjimų, potvynių, sausrų, ligų ir badmečių.

Ir nebuvo jokios logikos žemiškojo gyvenimo realybėje – niekas negalėjo pasakyti, kas kada atsitiks ir kas kada mirs sava ar kraupia mirtimi.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( X )“

12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė

Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su tais, kas bando skaityti bažnytinės ar sakralinės literatūros tekstus kaip istorinius veikalus, publicistinius rašinius ar šiaip „bažnytininkų tuščiažodžiavimą“, mielą viduramžių vienuolių „raščių širdžiai“, ir t. t.

Kita vertus, čia pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami seniausiosios lietuvių literatūros sakraliniai tekstai leidžia ir įpareigoja atskleisti, ką iš tikrųjų reiškė žmonijai ir kaip funkcionavo, ypač viduramžiais, sakraliniai tekstai, kurie mūsų dienomis nelengvai suprantami ir dėl to lieka užmiršti rankraštynuose, vienuolynų archyvuose, bibliotekų labirintuose, kuriais klajoja retkarčiais atklystantys keistuoliai.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IX )“

11. Emigrantų palikuonys – lietuviškųjų šaknų beieškant

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.

Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.

Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VIII )“

10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai

Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus.

Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai interpretuojami. Skirtumų esama ir tarp pirmosios bei antrosios redakcijos tekstų.

Matyt, rusų literatūros istorikai neatsitiktinai pasirinko viso „Pasakojimo…“ restauracijai trečiosios redakcijos tekstus – čia labiau iškeliamas pskoviečių vaidmuo, o religinių terminų gausa rodo, kad autorius galėjo būti dvasininkas, sužymėjęs ir įvykių datas pagal Naugardo metraščius.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VII )“

9. Išplėštų metraščio lapų paslaptis

Taigi neturime seniausio „Pasakojimo apie Daumantą“ pradžios.

Kas buvo parašyta pradžioje – nežinia. Sunku nuspėti, kas ir kodėl išplėšė įvadinę Pskovo pirmojo metraščio dalį, juo labiau kad tai ne vienintelis nuorašas su išplėšta ta pačia pradžia. O juk pradžioje turėjo būti aprašytas ankstesnis Daumanto gyvenimas, tai yra – jo gyvenimas Lietuvoje ir galbūt nusakytos priežastys, dėl kurių jis paliko Lietuvą ir atsirado Pskove.

Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, koks buvo Pskovo pirmojo metraštinio sąvado Įvadas ir kokiais šaltiniais jis buvo pagrįstas. Apžvelgusi visas ankstesnių mokslininkų keltas hipotezes V. Ochotnikova padarė išvadą, jog kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, ar anksčiau buvo sukurtas atskiras „Pasakojimas apie Daumantą“, tapęs metraščio Įvadu, ar priešingai – pradžioje egzistavo padriki metraštiniai (Pirmojo ir Antrojo metraščio pakartoti) įrašai apie Daumantą, o jau vėliau kažkas sukūrė vientisą „Pasakojimą apie Daumantą“.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VI )“

8. Pasaulietiniai pasakojimai apie karvedžio Daumanto žygius

Greta sakralinių prozos kūrinių apie šv. Daumantą Timotiejų, išliko pasaulietinių pasakojimų apie legendinio lietuviškos kilmės karvedžio Daumanto žygdarbius. Iš jų chrestomatijoje pateikiame jau minėtąją bene seniausią redakciją, kuria prasideda Pskovo I metraštis, tiksliau – ankstesnių metraščių sąvadas, sudarytas XV a. pabaigoje.

Jame yra išlikęs pačioje sąvado pradžioje įdėtas „Pasakojimas apie Daumantą“.

Tik po jo eina trumpa tradicinė chronografija nuo pasaulio sukūrimo.

Tai labai neįprastas dalykas rusų metraščių istorijoje. Keista, bet susidaro įspūdis, kad metraščio pradžioje atsiradęs „Pasakojimas apie Daumantą“ buvo metraštininko suvokiamas kaip savotiškas įvadas į seniausią Pskovo metraščių sąvadą, o tai liudytų ypatingą „Pasakojimo…“ reikšmę tiek Pskovo istorijoje, tiek miesto sisteminės pastovios metraštijos pradžioje, kai buvo nuspręsta rašyti savo nuolatinį metraštį.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( V )“

7. Promaskvietiška kova su šv. kunigaikščio Daumanto atminimu ir jo kultu

XIX a. pabaigoje žmonės, apsilankę Pskovo Švč. Trejybės sobore, galėjo dar savo akimis pamatyti

šalia dešiniojo altoriaus prie antrojo lango pietinėje pusėje pastatytą šv. Ištikimojo kunigaikščio Daumanto ąžuolinį sarkofagą, primenantį aukštą grubaus darbo dėžę su dangčiu, ant kurio buvo palaimintojo kunigaikščio atvaizdas. Sarkofagą iš trijų pusių supa paprastas geležinis aptvaras.[1]

Beje, yra išlikęs ir kunigaikščio Daumanto atvaizdas pagal kanoninį ikonų tapybos apibūdinimą:

senas, žilas, barzda kaip Grigorijaus Teologo, galva kiek praplikus, drabužiai ant jo kunigaikštiški, tamsiai rusvi kailiniai, kitur rašo: barzda kaip Jono Auksaburnio, plaukai ant galvos kaip pranašo Iljos.[2]

XIV a. Pskovo metraščiuose ima rodytis (1323, 1241, 1407, 1480 ir kitais metais) pranešimai apie pskoviečiams palankius stebuklus, pergales prieš vokiečius po maldų šv. Daumantui Pskoviečiui.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IV )“

5. Prologinis šv. Daumanto gyvenimas – stilius ir kodai

Beveik iš karto po mirties (1299 m.) Pskove prasidėjo Daumanto atminimo ir vardo įamžinimo procesas, nusitęsęs, kaip matysime, ilgus amžius.

Turbūt pirmiausia atsirado iniciatyva paskelbti mirusį kunigaikštį šventuoju, ir tai buvo padaryta, be abejo, Naugardo arkivyskupui pritariant, nes Pskovas dar ilgai priklausė Naugardo arkivyskupijai. Kunigaikštis buvo iškilmingai pakrikštytas Švč. Trejybės sobore ir priėmė naująjį krikšto vardą Timotiejus (gr. Τιμόθεος – Dievą gerbiantis, arba Dievo pagerbtasis)[1].

Nuo tada šv. Daumantas tapo

pripažintas Pskovo globėjas kartu su kunigaikščiu Vsevolodu Gavrilovičiumi ir Trejybės soboru. Kaip teigia metraščiai, 1374 m. Pskove jau buvo pastatyta cerkvė Daumanto garbei.[2]

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( III )“

3. Aprioriniai literatūros istorikų siekiai – tautinių pozicijų disputas

Pradėkim nuo „Pasakojimo apie Daumantą“.

Kol kas niekas, mano manymu, nėra nuveikęs daugiau, tyrinėdamas šį kūrinį, už senosios rusų literatūros specialistę V. Ochotnikovą, paskelbusią daug mokslinių straipsnių ir stambią studiją „Povest o Dovmante“. Kurį laiką netgi maniau, jog

man nėra reikalo leistis į metraštinių tekstų apie Daumantą aiškinimus, kadangi ir čia pirmiausia rusų tyrinėtojai yra kalnus nuvertę. Išsamiausias šiuo atžvilgiu darbas yra V. Ochot­nikovos speciali studija apie metraštinį Daumantą (1985), sukėlęs man, su dėkingumu prisipažinsiu, ne vieną idėją, apmąstant seniausiosios lietuvių literatūros koncepciją. Žodžiu, nėr ko vaizduoti, kad ari ten, kur kitų puikiai išarta.[1]

Bet niekad nevėlu pamąstyti, vardan ko kitų arta.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( II )“

Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.

Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.

Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.

Continue reading „Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )“

15. Malda į šv. Charitiną Lietuvaitę

Malda į šventąją ar šventąjį, manau, labiau įprastas Lietuvos krikščionims kanonas, nors istorinės maldų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui metamorfozės, suprantama, turėjo būti žymesnės negu giesmių. Maldos nuolatos kito.

Ir vis dėlto jaučiau pareigą ir norą jas išversti ir pateikti atskiromis publikacijomis lietuviams krikščionims, idant pajustų XIII a. lietuvių dvasią, o galbūt ir ryšį su nuostabia Lietuvių žemės dukterimi šv. Charitina Lietuvaite ir lietuvių karžygiu šv. Daumantu Timotiejumi.

Įsiklausykim, kaip lietuviškai skambėtų „Malda į šventąją geratikę kunigaikštytę Charitiną Lietuvaitę“:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VIII )“

7. Biografijos rekonstrukcija

Nemažą pluoštą žinių apie šv. Charitiną Lietuvaitę pateikia vienas autoritetingiausių XIX–XX a. enciklopedinių leidinių Rusijoje – „Rusiškas biografinis žodynas“, kurio 25 tomai buvo išleisti 1896–1918 m., vadovaujant ir prižiūrint Rusijos istorijos draugijos įkūrėjui ir ilgamečiam pirmininkui, Rusijos mokslų akademijos garbės nariui Aleksandrui Polovcovui (Алексáндр Алексáндрович Половцóв, 1832–1909) ir jo darbo tęsėjams.

Enciklopedinio žodyno straipsnis paremtas nemažu panaudotos literatūros sąrašu[1] ir teikia šv. Charitinos Lietuvaitės biografijos metmenis:

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( IV )“

7. Naugardo nepriklausomybės praradimas

Netrukus prasidėjo Maskvos kunigaikštystės kova su abiem nepriklausomais Šiaurės Rusios miestais.

Jau Sofijos Vytautaitės sūnus Vasilijus II surengė karo žygį prieš Naugardą, apdėjo miestą duoklėmis ir 1456 m. Naugardas turėjo pripažinti priklausomybę nuo Maskvos. Toliau Naugardo istoriją žymėjo beveik šimtmetis pastangų išsaugoti savo miesto–respublikos nepriklausomybę, kol viskas pasibaigė Ivano Rūsčiojo laikais, kai caras Ivanas Rūstusis (rus. Иоáнн Васúльевич; Иоáнн IV, 1530–1584) kraujyje paskandino Naugardo nepriklausomybę.

„Kraujyje paskandino“ – ne metafora. 

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji –šv. Charitina Lietuvaitėir šv. Daumantas Timotiejus ( IV )“

5. Lietuvos valstybės santykiai su Naugardu XIV–XVI amžiais

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas nepaprastas tuo, kad lietuvius priglaudę Šiaurės Rusios miestai netrukus atsidūrė sustiprėjusios Lietuvos valstybės interesų akiratyje, o tarpais buvo ir tiesiogiai nuo jos priklausomi.

Kitaip tariant, lietuvių emigrantų palikuonys, ypačiai Pskove, kur jų buvo daugiausia, vėl atsidūrė Lietuvos valstybės valdomoje arba smarkiai veikiamoje teritorijoje.

Ir jie tam per daug nesipriešino. Priešingai, naudodamiesi večės teise, Pskovo gyventojai visą XIV a. kvietėsi kunigaikščiauti Pskovo žemėse Lietuvos valdovų atstovus.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( III )“

3. Pirmosios  emigracijos mastas

Šiaurės Rusios[1] metraštyje, rašytame Naugarde (vadinamasis Naugardo pirmasis metraštis) pateikiama 1265 m. žinia, jog „tada į Pskovą pabėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais“ [2], papildo pirmosios lietuvių emigracijos vaizdą.

Viena vertus, matome, kad emigracija buvo įspūdingo masto. Be abejo, jos negalima matuoti vėlesnių masinių emigracijų matais, tarkim, XX a. ar XXI a. rodikliais, kai iš Lietuvos bėgo milijonai ir nūnai (1995–2012) išvyko šimtai tūkstančių lietuvių.

Tačiau metraštininko paminėti 300 pabėgėlių su žmonomis ir vaikais – labai įspūdingas skaičius anais laikais.

Antra vertus, klaidinga manyti, kad metraščių nurodyti skaičiai – galutiniai. Be to, jie įvairuoja. 

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( II )“

Kokius turėjome pirmuosius lietuvius krikščionių šventuosius?

Dažnas šiuolaikinis lietuvis atsakys: pirmasis mūsų šventasis buvo šv. Kazimieras, gyvenęs XV šimtmetyje.

Tačiau tai ne tiesa.

Žinoma, Romos katalikų Bažnyčia yra kanonizavusi, tai yra – paskelbusi XVI a. Jogailos vaikaitį Kazimierą (1458 – 1484). Iki šiolei tai pirmasis ir kol kas vienintelis Katalikų Bažnyčios oficialiai kanonizuotas šventasis,  kurio tėvas buvo taip pat Kazimieras,  Jogailos sūnus, o motina – vokietė Elžbieta, vokiečių karaliaus ir  imperatoriaus Albrechto II duktė.

Tačiau ir šiuo vieninteliu katalikiškos kanonizacijos (1522 metais) atveju, netgi „ Romos katalikų brevijoriuje (t. y. maldyne) šventasis Kazimieras pristatomas kaip ‚Filius regis Poloniae‘ (Lenkijos karaliaus sūnus“). Taigi pristatant „vienintelį Lietuvos šventąjį“, Lietuvos vardas net neminimas, užtenka Lenkijos vardo.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ( † 1281) ir šv. Daumantas Timotiejus († 1299)*“