Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne visi mes turėjome galimybę šeštadienį dalyvauti Lietuvos didvyrio Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvėse. Aš pats guodžiuosi bent tuo, kad vienas mano šeimos narys, gyvenantis Vilniuje, atvyko į nukankinto didvyrio pagerbimą šv. Jonų bažnyčioje, nusilenkė nuo visos šeimos.

Kita vertus, kartu su didžiąja Lietuvos dalimi, prigludusia prie ekranų, labai atidžiai sekiau TV transliacijas iš laidotuvių, palaikų palydas į amžinojo poilsio vietą. Nebus gėda prisipažinti, kad ašaros ne tik tvenkėsi akyse, bet ir riedėjo skruostais. Neprisimenu tokio atvejo, kad būtų  ne tik graudu, bet drauge ir ramu ant širdies, – nors taip negalėtų būti iš principo gyvenant labai neramiais laikais. Šįkart viešai noriu padėkoti šalies politinei valdžiai, kurią pats esu ne sykį koneveikęs, kartais net labai drastiškai. Neužtenka pasakyti, kad valdžia padarė tai, ką ir turėjo padaryti, neva kitaip pasielgti negalėjo. Valdžia labai retai padaro tai, ką žada žmonėms ir privalo padaryti, tačiau šįkart tikrai nepasišiukšlino, suvokusi momento reikšmingumą, parodžiusi reikiamą dėmesį didvyrio pagerbimui.   

Mūsų susikaupimas šįkart buvo toks orus, kad net išprovokavo isterišką Kremliaus reakciją. Žudikų, prievartautojų, grobikų moraliniai palikuonys išdrįso viešai suabejoti mūsų teise tinkamai palaidoti savo didvyrius, pagerbti laisvės karį.  Gal po šio Kremliaus  išpuolio atsitokės net ir tie bendrapiliečiai, kurie, visiškai atitrūkę nuo tikrovės, vis dar vapa apie būtinybę ieškoti labiau diplomatiško tono su kaimyniniu režimu ir palaikyti draugiškus santykius su didžiąja rusų tauta. Nežinau, kaip jūs, tačiau aš jau nieko gero nelinkiu tautai, tapusiai nešvankumo užkrato Žemės planetoje židiniu.

Tačiau be didesnių užuolankų, esant progai, pasakysiu ir tai, kad A. Ramanausko-Vanago kankinystė primena kitą atvejį, o būtent teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo ir  išniekinimo orgijas, tebesitęsiančias iki šių dienų.

Kapinėse žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausiate, – kas gali būti bendro tarp šių šiurpių, bet iš pirmo žvilgsnio mažai panašių įvykių… Ogi tiek vienu, tiek kitu atveju šlykštūs žudikai nesitenkino žmogaus gyvybės sunaikinimu, bet siekė išniekinti asmenybę pačiu žiauriausiu būdu, suteršti jo atminimą net po mirties. Teisėjo, pasiuntusio mafijos princą į kalėjimą, pasalūniškas nužudymas, drauge apšaukiant jį pedofilu, yra tokio paties braižo akcija kaip ir iškrypėliškos vaizduotės kgb budelių pašaukimo demonstracija kastruojant savo aukas. Tokie užmanymai gali užgimti tik dušanskių galvose.

Labiausiai mane neramina mintis, kad tikriausiai visi be išimties Lietuvos gyventojai gerai supranta, kas yra teisėjo nužudymo ir dergimo tikrieji užsakovai, tačiau ne vienam pasirodė patogiau ir saugiau apsimesti, kad kažko nesupranta, o kai kas net pabandė pasinaudoti situacija, siekiant pelnyti papildomų politinių dividendų. Todėl dėl to paties aiškumo leiskite pastebėti, kad kitais atvejais tokie labai  gerbtini žmonės kaip Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis, Nijolė Sadūnaitė (sąrašą būtų galima pratęsti) teisėjo nužudymo istorijoje stoja dušanskizmo pusėje ar net patys tampa naująja dušanskių generacija.

Sakykite, ką norite, bet Neringai Venckienei prokuratūros į jaučio odą surašytas kaltinimų raštas tik iš tolo žiūrint atrodo grėsmingai. Atidžiau įsiskaičius, nesunkiai pastebėsime, kad eilinis advokatas ne vieną išsakytą eksteisėjai prokuratūros pretenziją galėtų susprogdinti lengvai kaip muilo burbulą, blogiausias dalykas, kas jai iš tiesų gali grėsti pagal oficialiai pareikštus kaltinimus, yra didesnė ar mažesnė bauda. Kyla klausimas – kodėl N.Venckienė taip bijojo atvykti į apklausas, kad net ryžosi gultis ant operacinio stalo, o vėliau, panaikinus teisinę neliečiamybę, dingo iš šalies kaip iššauta raketa? Taigi, labai tikėtina, kad ne oficialiai pareikšti, bet dėl tyrimo taktikos dabar nutylimi dalykai yra tikrosios įtampos tarp N.Venckienės ir Lietuvos teisėsaugos šaltinis. Kaip atrodo, N.Venckienė taip pat nutuokia arba net tiksliai žino, kad teisėsauga iš tiesų žino daugiau nei skelbiasi.

Anksčiau ar vėliau užstoja didžiojo aiškumo metas.   

2018.10.08; 17:20

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?

Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).

Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.

Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.

N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.

Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?

Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.

Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?  

Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.

Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.

2018.08.12; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama  ne tik savo laisve, be ir gyvybe.

Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.

Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.

Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą  Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?

Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.

Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.

O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.

Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių:  Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi  ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.        

XXX

Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija  buvo forsuojama iki loginės pabaigos.

Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?

Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“). 

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.

Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog  nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.

Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“. 

Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?

Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie  nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.

Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.     

XXX

                            o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų

                            ir nebūtų gailaus nykimo —–

                            nežinočiau kodėl gyvenu

                            kas taip baisiai nutolino mano likimą

                                           (… nebūtų spalvų įvairovės

                                            tamsos ir šviesos

                                             atšešėlių

                                             nei pustonių ir nei

                                             aido)

                            nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo

                            ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę

                            mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu

                            pasiliktų mūsų dejonės ir skundas

                            nežinotum kaip pumpuras pampsta

                            spaudžiamas bundančių syvų

                           pamažu kaip dangus sutemsta

                            virš žydinčių žemės masyvų

                           belaikybė tiktai konservuotų mus

                           uždaryti jau būtų uostai

                           nežinotum ką reiškia palikti namus

                           visą pelną laimėti iš nuostolių

                                          (… nebeliktų

                                          išorės ir vidaus

                                          viršaus

                                          apačios

                                          centro

                                          ir

                                          pakraščių)

2018.01.24; 05:00

Kauno apylinkės teismas patenkino Kauno apylinkės prokuratūros pateiktą prašymą skirti įvairiomis nusikalstamomis veikomis įtariamai N. V. kardomąją priemonę – suėmimą.

Pagrindiniai įtarimai N. V. šioje byloje yra siejami su neteisėtu informacijos apie privatų asmenų gyvenimą rinkimu, jos viešinimu bei kitomis nusikalstamomis veikomis, kurios, kaip įtariama šiuo metu, galėjo būti įvykdytos 2010 metais kartu su kitu asmeniu suburiant organizuotą grupę. Nesant galimybės įteikti pranešimo apie įtarimą, N. V. pripažinta įtariamąja prokuroro nutarimu. Kitu prokuroro nutarimu yra paskelbta šios įtariamosios paieška.

Continue reading „Teismas leido suimti paieškoje esančią įtariamąją N. V.“

Par­ti­jos „Drą­sos ke­lio“ ly­de­rė Ne­rin­ga Venc­kie­nė, ku­rios tei­si­nės ne­lie­čia­my­bės pa­nai­ki­ni­mo klau­si­mą spren­dė Sei­mo lai­ki­no­ji ty­ri­mo ko­mi­si­ja, su­lau­kė gau­saus rė­mė­jų bū­rio, ku­rie su­plū­do į mi­nė­tos ko­mi­si­jos po­sė­dį. Tame po­sė­dy­je par­la­men­ta­rė ga­lė­jo at­vi­ra­me po­sė­dy­je iš­dės­ty­ti sa­vo ar­gu­men­tus.

Ko­mi­si­jos po­sė­dis pra­si­dė­jo dis­ku­si­ja, ar šis tu­ri bū­ti už­da­ras, mat par­la­men­ta­rai anks­čiau bu­vo su­si­pa­ži­nę su iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­džia­ga ir no­rė­jo už­duo­ti su ja su­si­ju­sių klau­si­mų. Pa­ga­liau ko­mi­si­jos na­riai nu­spren­dė, kad pir­mo­ji po­sė­džio da­lis bus at­vi­ra.

Continue reading „Su kokiomis kliūtimis susidūrė Seimo narės Neringos Venckienės imuniteto klausimus nagrinėjusi komisija?“

Pasiklausiau 2013 m. kovo 27 d. Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius (Drąsos kelias) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo?

Priminsiu, kad Seimo komisija šiuo metu sprendžia, siūlyti Seimui, ar nesiūlyti atimti iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.

2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė.

Continue reading „Teisingumo vykdytojai mažiau pasitiki Seimu, negu nusikaltėlių gauja?“

vytautas_visockas_mmmm

Pats savęs noriu paklausti: ar protesto mitingų laikai jau praėjo? Nuvertėme korumpuotą valdžią, sutramdėme prokuratūros, teismų sauvalę, ir dabar galime atsipūsti? Ar ne taip? Ar taip galvoja ir Darius Kuolys, Romualdas Ozolas, Gintaras Songaila, Arvydas Akstinavičius, Alvydas Medalinskas, Algimantas Matulevičius?..

Jų gretos jau sumažėjo, nebėra Valdo Vasiliausko, Jono Varkalos, Algirdo Patacko, Neringos Venckienės, Povilo Gylio, kiti liko lauke už durų. Jeigu būtų mano valia, aš juos visus su savo komandomis pakviesčiau gruodžio 21 dieną susirinkti prie Seimo durų, už kurių bus bandoma neatimti teisinės neliečiamybės trims Darbo partijos teisiamiesiems, trims Seimo nariams, kurie į jį pateko per mūsų visuomenės tamsumą, dėl nežabotos klaidinančios reklamos, dėl kitų panašių priežasčių.

Continue reading „Kas būtų, jeigu būtų“

« 1 2 »

Apie septyniasdešimt kartų girdėjau priesaikos žodžius Seimo Konstitucijos salėje. Stovėdamas. Buvo daug stovinčių žmonių tribūnose. Parteryje mačiau išrinktųjų, ypatingųjų, laimingųjų galvas. Jie irgi stovėjo. Visus stovėti pakvietė Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet nepaprašė nevaikščioti, nesikalbėti, todėl ir išrinktieji, ir žiūrovai vaikščiojo, kalbėjosi tarpusavy. Žiūrovų vis mažėjo, mažėjo.

Pirmą kartą buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai reikėjo taip ilgai stovėti. Net buvęs krepšininkas, o dabar išrinktasis Sergejus Jovaiša sakė, kad lengviau sužaisti tris kėlinius… Net bažnyčioje tiek ilgai nereikia stovėti: Dievą garbindamas gali ir atsiklaupti, atsisėsti. Seime negalima. Galima išeiti, vėl ateiti. Žiūrovai išėjo ir jau negrįžo. Tribūnose nemačiau ambasadorių, garbingų svečių, Nepriklausomybės akto signatarų (vieną kitą). Gal dėl to, kad jie įvertino savo fizines jėgas?

Continue reading „Bijokite Dievo!“

bronius_matelis-k

Jeigu kalbėčiau pesimisto lūpomis, tai dabar galima piešti tokį vaizdą: Lietuva nestato atominės elektrinės, toliau lieka Rusijos įtakoje su pačia brangiausia iš Rusijos perkama nafta, dujomis ir elektra, tolsta nuo Europos ir galop virsta pilka paribio zona. Vidaus politikoje – dar baisiau.

Tarkime, kad finansinių aferų byloje teisiamas V.Uspaskichas tampa premjeru (būtų panašus į „vor v zakone“, lietuviškai – įteisintas vagis), teisingumo ministre paskiriama ant mirčių ir skausmo pamatų pastatytos partijos lyderė  N.Venckienė, jos teta A.Skučienė užima vidaus reikalų ministro pareigas, o STT vadovauti paskiriamas labiausiai korumpuotas politikas, kuris atrenkamas konkurso tvarka. Svarbiausia sąlyga – turėti kuo didesnę kyšininkavimo patirtį.

Continue reading „Liūdnas ir kiek linksmesnis rinkimų vaizdelis“

voveriene_1

Aki­vaiz­du, kad šie rin­ki­mai į Sei­mą bus ki­to­kie ne­gu iki šiol. Po­li­ti­nių pa­ra­dig­mų kai­ta ge­o­po­li­ti­nia­me lyg­me­ny­je jau iš te­ori­nio lyg­mens lei­džia­si į re­a­ly­bę ir pra­de­da gąs­din­ti tra­di­ci­nių par­la­men­ti­nių par­ti­jų ide­o­lo­gus.

Štai bu­vęs VSD vir­ši­nin­kas Me­čys Lau­rin­kus, da­bar ta­pęs po­li­to­lo­gu ir la­bai pa­mė­gęs pro­ru­siš­ką tri­bū­ną („Lie­tu­vos ry­tą“), vie­na­me iš sa­vo straips­nių 2011 me­tų rug­pjū­čio pa­bai­go­je ra­šė: „Ga­li at­si­ras­ti nau­ja, jau da­bar ag­re­sy­viai pul­suo­jan­ti na­cio­na­liz­mo te­ma, ku­ri iš es­mės po­li­ti­nės sis­te­mos ne­pa­keis, bet ga­li ki­taip nei ti­ki­ma­si su­dė­lio­ti bū­si­mos po­li­ti­nės mo­zai­kos da­le­les. Įsi­žie­bus tau­ti­nės sa­vi­mo­nės lem­pu­tei lie­tu­vių gal­vo­se na­cio­na­liz­mo te­ma per is­to­ri­nes per­var­tas vi­sa­da bu­vo ak­tu­a­li.

Continue reading „Mintys rinkimų išvakarėse“

venckiene_neringa

Į Sei­mo na­res kan­di­da­tuo­jan­ti „Drą­sos ke­lio“ par­ti­jos na­rė, bu­vu­si tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­nė iš­lei­džia kny­gą. Nau­jo­ji kny­ga ski­ria­ma Drą­siaus Ke­džio ir Lai­mu­tės Stan­kū­nai­tės duk­rai, ku­rios li­ki­mas ta­po Lie­tu­vos li­ki­mu.

Bu­vu­sios tei­sė­jos iš­pla­tin­ta­me pra­ne­ši­me ra­šo­ma: „Šią kny­gą nu­spren­džiau su­da­ry­ti iš sa­vo straips­nių, pub­li­kuo­tų įvai­riuo­se in­ter­ne­ti­niuo­se por­ta­luo­se ir lais­vo­je spau­do­je, ra­šy­tų dar tuo­met, kai, ko­vo­da­ma už sa­vo bro­lio duk­ry­tės sau­gu­mą ir har­mo­nin­gą gy­ve­ni­mą, dė­jau vi­sas pa­stan­gas, kad Lie­tu­vo­je pa­aiš­kė­tų tik­ro­ji pe­do­fi­li­jos is­to­ri­jos tie­sa, kad bū­tų iš­aiš­kin­ti di­džiu­lės ma­ža­me­čiam vai­kui pa­da­ry­tos skriau­dos kal­ti­nin­kai ir pa­vyk­tų iš­gel­bė­ti au­ką nuo pa­te­ki­mo į ga­li­mų nu­si­kal­tė­lių ran­kas“.

Continue reading „Neringa Venckienė išleidžia knygą“

vaikai_dinge

Pamirškime rinkimus. Prisiminkime tai, kas daug svarbiau – mergaitę.

Prisiminkime garsiausią pastarųjų dešimtmečių mergaitę – Deimantę, kurios pavardę žino visi, našlaitę, kuri daug kartų tyrėjams liudijo patirtą seksualinę prievartą ir kuri… dingo!

Taip. Dabar ji ištrinta kaip kokio kompiuterių žaidimo nereikalingas simbolis. Galinga ranka paspaudė Delete, ir daugiau žmonės jos nematė.

Šios mergaitės drama ilgus metus vyko visos Lietuvos akivaizdoje. Šios mergaitės likimas, atrodo, nepaliko nė vieno abejingo žmogaus. Ji netgi didelę dalį išeivijos privertė labiau domėtis tuo, kas vyksta Lietuvoje. Kelerius metus ji buvo mūsų dėmesio fokuse. Ir staiga… išnyko.

Continue reading „Ištrinta mergaitė“

uspaskich_rekl_m

Pastarosiomis dienomis paaiškėjo, kad Lietuvos rusų sąjungos vadovai įtraukti į Darbo partijos rinkimų sąrašus. Jie tvirtina, kad pasiryžimui dalyvauti Seimo rinkimuose nemažai įtakos turėjo Viktoro Uspaskicho nusiteikimas pagerinti santykius su Rusija. Tiksliau tariant, vilioja prorusiška Darbo partijos kryptis.

Darbo partijos rinkimų sąrašas buvo patvirtintas rugsėjo 6 dieną Kėdainiuose. Jo viršuje yra partijos pirmininkas V.Uspaskichas ir vicepirmininkas Vytautas Gapšys. 27-oji sąrašo vieta atiteko Lietuvos rusų sąjungos pirmininkui Sergejui Dmitrijevui, o jo sesuo Larisa Dmitrijeva atsidūrė 34-ojoje vietoje.

Continue reading „Apie Lietuvos rusų sąjungą, Darbo partiją ir Lenkų rinkimų akcijos sąrašą“

antanas_burokas

Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai (TS-LKD) iš sa­vo gre­tų rug­sė­jo 7 die­ną pa­ša­li­no su par­ti­ja „Drą­sos ke­lias“ į Sei­mą kan­di­da­tuo­jan­tį An­ta­ną Bu­ro­ką.

TS-LKD Laz­dy­nų sky­riaus pir­mi­nin­kas Eval­das Ma­cei­ka sa­kė, kad sky­riaus ta­ry­bos na­rių bal­sų dau­gu­ma A. Bu­ro­kas bu­vo pa­ša­lin­tas, nes ne­si­ė­mė jo­kių bū­dų pa­si­trauk­ti iš „Drą­sos ke­lio“ są­ra­šo.

Pa­gal TS-LKD įsta­tus ša­lin­ti iš par­ti­jos ga­li par­ti­jos sky­riaus ta­ry­ba ar­ba Prie­žiū­ros ko­mi­te­tas. A. Bu­ro­kas da­ly­vau­ja Sei­mo rin­ki­muo­se par­ti­jos „Drą­sos ke­lias“ są­ra­še ir kaip šios po­li­ti­nės jė­gos kan­di­da­tas vien­man­da­tė­je Širvintų–Vilniaus apy­gar­do­je. TS-LKD ima­si „draus­mės“ prie­mo­nių ir prieš ki­tus „di­si­den­tus“ par­ti­jo­je.

Continue reading „Pašalino iš TS – LKD gretų“

venckiene_neringa

„Drą­sos ke­lio“ po­li­ti­nės par­ti­jos rin­ki­mų šta­bą pri­bloš­kė Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos vy­riau­sio­jo pro­ku­ro­ro Jus­ti­no Pup­kos pra­šy­mas Vy­riau­sia­jai rin­ki­mų ko­mi­si­jai leis­ti pa­trauk­ti bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn ir ki­taip su­var­žy­ti lais­vę Ne­rin­gai Venc­kie­nei bei Aud­ro­nei Sku­čie­nei, ku­rios įre­gist­ruo­tos kan­di­da­tė­mis į Sei­mo na­rius.

Par­ti­jos pra­ne­ši­me spau­dai ra­šo­ma: „Ži­nant, kaip van­giai Lie­tu­vos pro­ku­ro­rai ti­ria sun­kiau­sius nu­si­kal­ti­mus, me­tų me­tus vil­ki­na pa­teik­ti tei­si­nės pa­gal­bos pra­šy­mus net re­zo­nan­si­nė­se by­lo­se, dar la­biau pri­bloš­kia pro­ku­ro­rų uo­lu­mas ir sku­ba: tik rug­sė­jo 14 die­ną kan­di­da­tams su­teik­ta tei­si­nė ne­lie­čia­my­bė, o jau rug­sė­jo 18 die­ną pa­rei­ka­lau­ta ją pa­nai­kin­ti.

Continue reading „„Drąsos kelias“: prokuratūra ir teismai paverčiami politinės kovos įrankiais“

seimas_logo_m

Seimo rinkimuose savo sąrašus kelia 17 partijų

Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.

Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.

Continue reading „Keletas svarbesnių rinkiminių aspekų“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

venckiene_mergaite-k

Dažnai išgirstu klausimų ar net priekaištų, kodėl pasirinkau balotiruotis į Seimą Vilniaus Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje? Girdžiu netgi tai, kad nesibalotiravau Kauno kaimiškoje apygardoje dėl to… kad Garliavoje man grėstų pralaimėjimas.

Prisipažinsiu, kad Naujamiesčio rinkiminę apygardą pasirinkau dėl keleto priežasčių. Visų pirma – norėjau rungtis su viena iš konservatorių partijos lyderių – Irena Degutiene. Manau, kad už dabartinę Lietuvos tragediją – 52 milijardus litų skolos, merdinčią ekonomiką, įsigalėjusią korupciją, teisinį nihilizmą ir masinę gyventojų emigraciją atsakinga ir ji.

Continue reading „Kodėl pasirinktas Naujamiestis?“

j.varkala_slaptai.lt

Par­ti­jos „Drą­sos ke­lias“ pir­mi­nin­kas Jo­nas Var­ka­la Sei­mo na­rio man­da­to sieks Kau­no Pa­ne­mu­nės rin­ki­mų apy­gar­do­je.

Dėl po­li­ti­nės veik­los pa­rei­gų ne­te­ku­siam ka­ta­li­kų ku­ni­gui dėl man­da­to teks ko­vo­ti su kon­ser­va­to­re Vi­da Ma­ri­ja Čig­rie­jie­ne, so­cial­de­mok­ra­tu Eu­ge­ni­ju­mi Ko­val­ko­vu, li­be­ral­cen­tris­tu Lai­mo­nu Pau­ra, tau­ti­nin­ku Skir­man­tu Ša­luč­ka, sa­va­ran­kiš­kai sa­ve iš­si­kė­lu­siu Ar­tū­ru Tam­ku­to­niu, Li­be­ra­lų są­jū­džio at­sto­ve Ade­le Ma­jaus­kie­ne, Dar­bo par­ti­jos kan­di­da­te Dže­ne­ta To­li­šaus­kie­ne bei „tvar­kie­čiu“ Ri­mu An­ta­nu Ru­čiu.

Continue reading „Jonas Var­ka­la kan­di­da­tuo­ja Pa­ne­mu­nės apy­gar­do­je Kau­ne“

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams“