Romualdas Razauskas

horoskopai
Razausko žodis

Ar galima nuspėti valstybės, miesto, tautos ar atskiro žmogaus ateitį? Galima, tiksliau – bandoma. Ir tai daro astrologai tai pranašaudami pagal zodiako ženklus, Saulės, Mėnulio ir planetų padėtį danguje.

Tam sudaromos specialios lentelės – horoskopai. Jie turi astronominį pagrindą, nes sudaryti konkrečių dangaus kūnų judėjimo ir jų santykių analize.

Astrologų teigimu, tai kas vyksta danguje, nulemia tai, kas atsitinkam žemėje. Bet, kaip teigia daugelis mokslo vyrų,  tuo visas astrologijos „moksliškumas“ baigiasi. Toliau prasideda interpretacijos, kurios remiasi daugybe prielaidų, ir visų pirma zodiako ženklų simbolika bei tradicijomis. Bet mums svarbiau ne tai, o jo atsiradimo faktas.

Continue reading „Horoskopas” →

kortos
Razausko žodis

Šiandieną beveik kas antruose namuose galima rasti žaidimo kortas. Iš kur kilęs jų pavadinimas – nežinoma. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kortų pavadinimas sietinas su kartonu – medžiaga, iš kurios jos gaminamos. Tačiau pirmosios kortos būdavo daromos iš įvairiausių medžiagų: dramblio kaulo, papiruso, gyvatės odos, palmių lapų, vėžio šarvų, odos, perlamutrinių moliuskų geldelių.

Kinai tvirtina, kad jie yra kortų išradėjai. Kinų imperatorius Mu Cung iš Liao dinastijos nesidomėjo savo gausiomis žmonomis, o šios, neturėdamos ką veikti, dėliodamos paveiksliukus ir piešinius, sugalvojo žaidimą, kurį dabar vadina kortomis. Žaidimas tapo toks populiarus, kad jau 969 m. išėjo pirmasis imperatoriaus įsakymas, uždraudęs kortavimą. Tuo buvo pradėta tūkstantmetė valstybės kovos tradicija prieš žaidimą kortomis. /Anglijoje viduramžių draudimas galiojo iki 1960 m./. 

Continue reading „Kas išmokė žaisti kortomis?” →

kavine_3
Razausko žodis

Plėtojantis prekybai, amatams, atvykstant pirkliams iš kitų miestų ir net kraštų, reikėjo rasti jiems nakvynę, pavalgydinti, palinksminti.

Pradėjo rastis užeigos namai, maitinimų ir pasilinksminimo įmonių, vadinamų įvairiai: ūkiškais kambarėliais, tavernomis, kabakais, smuklėmis, karčiamomis.

Šių užeigų  šeimininkai nelabai rūpinosi pasirinktinų gaminių gausa, virėjų gebėjimais gaminti skaniai ir sveikai.

Iki XII a. daug kur Europoje buvo populiarūs ūkiški kambarėliai /kioskeliai/, kur žmonės ateidavo pasėdėti, išgerti alaus. Kartais jie atsinešdavo mėsos, iš kurios šeimininkas pagamindavo gaminį. Kiek vėliau šeimininkai gamindavo ir iš savo produktų.

XV a. tokia taverna Londone tapo pirmąja vieta, kur buvo galima kiekvieną dieną atitinkamą valandą pavalgyti. XVI a. viduryje pasiturintys žmonės stengdavosi pietauti ne namuose, o tavernose.

Continue reading „Kviečiu į restoraną” →

girtuokliai_3
Razausko žodis

Svaiginantys gėrimai žmonėms žinomi nuo neatmenamų laikų.

Jau žiloje senovėje žmonės naudojo juos, pagamintus iš miežių, sorų arba duonos.

Manoma, kad seniausias iš jų esąs midus, kurio pavadinimas “madhu” užtinkamas sanskrito rankraščiuose. Maždaug IV tūkstantmetyje pr.m.e. senovės Egipte jau buvo žinomi alaus gaminimo būdai, o III-II tūkstantmetyje Kaukazo kalnuose gyvenančių tautų tarpe buvo vartojamas vynas.

Continue reading „Sunki kova su girtuoklyste” →

kaklaraistis_1
Razausko žodis

Kaklaraištis – išradimas, turėjęs tikslą palaipsniui pripratinti vyrą prie kartuvių, – taip sako vienas aforizmų.

Pareigūno /politiko, valdininko/ išvaizda turi atitikti visuomenėje priimtus standartus.

Vienas labai svarbus jo aprangos elementų yra kaklaraištis: jo santykis su kitais rūbais, jo forma, surišimo tvarka, ilgis, spalva, raštas ir t.t. Tačiau šiandieną mes ne apie tai, o kada, kur ir kaip jis atsirado.

Continue reading „Kas mums parišo kaklaraištį?” →

pasaga_laimes
Razausko žodis

Apie 1930 metus paklaustas, ar iš tiesų tiki, kad pasaga, prikalta virš jo durų, suteikia jam laimę, didysis danų fizikas Nilas Henrikas Boras /1885-1962/ atsakė: „Žinoma, ne, bet esu girdėjęs, kad ji padeda net ir netikintiems“. Šiandien pridedama: padeda, jeigu dirbsi kaip arklys.

O kaip šis tikėjimas atsirado?

Mokslininkai nustatė, kad arkliai buvo prijaukinti keliose skirtingose vietose. Pirmiausia prijaukinti Euroazijos stepėse apie 4 tūkst. m. pr.m.e. Senovėje kai kuriuose gentyse arklius laikė šventais ir tikėjo, kad jie nubaido piktas dvasias. Todėl ant namų stogų kabindavo išpjaustytas arklių figūras, jų galvas, o vėliau  – pasagas. Jeigu arklys saugo, tai ir jo pasaga taip pat turi saugoti, taip manė žmonės. Tuo labiau, senovės žmogus tikėjo, kad metalai nuvaiko piktąsias dvasias. Todėl mūsų pirmtakai po savo namo slenksčiu užkasdavo gabalą metalo, o vėliau ir arklio pasagą, nes ir pats arklys, kaip minėjome, buvo laikomas laimės ir turtingumo simboliu.

Continue reading „Pasaga – laimės ženklas” →

turistauti_2
Razausko žodis

Turizmas – tai aktyvus poilsis keliaujant, bendraujant su žmonėmis ir gamta. Tai geras būdas plėsti akiratį ir stiprinti sveikatą. /Tai prancūzų k. žodis tourisme – tour – kelionė/.

Kelionės, kurių tikslas susipažinti su gamta ir kitų tautų gyvenimu, papročiais buvo organizuojamos jau antikiniame pasaulyje. Mokslininkai nustatė, kad vasaros atostogų tradicija prasidėjo Senovės Romoje ir ilgą laiką šia privilegija naudojosi aukštuomenė. VI a. pr.m.e. graikai ir romėnai keliaudavo į Egiptą, Sirakūzus susipažinti su senovės istorija, kultūra, architektūra.

Continue reading „Nuo kada turistaujame?” →

dovanoti_geles
Razausko žodis

Dovana yra tokia pat sena, kaip ir žmonija. Ji visada buvo ir yra šviesos spindulėlis gyvenimo ūkuose. Dovanos įteikimas ir gavimas sušildo žmonių tarpusavio bendravimą. Tai mažytė šventė.

Tačiau prisimintina, kad iš dovanos atsirado duoklės ir kyšiai, iš talkų – baudžiava, iš aukų – prievolės. Štai Lietuvoje kadaise buvo labai plačiai paplitęs bičiulystės paprotys, pagal kurį bitės buvo neperkamos, o dovanojamos.

Tarp abiejų, pasikeitusiais bitėmis, turėjo viešpatauti draugystė ir pasitikėjimas, pagalba ir teisingumas, kitaip bitės mažai medaus prineš. Tačiau bičių dovanotojas gaudavo ir pusę medaus. Įsigalint baudžiavai pusės medaus jau reikalavo ponas, kuriam tas valstietis priklausė. Mat bitės nešė medų iš žiedų, augančių pono žemėje ar miške.

Continue reading „Duoti dovanas …” →

pavardes
Razausko žodis

Sunku įsivaizduoti, bet buvo laikai, kada žmonės neturėjo pavardžių. Taip ir kreipdavosi vienas į kitą: „Sveikas, storuli!”, „Štai ir žvairys!” Kiek vėliau atsirado žmonių vardai. Mergaitė, gimusi badmečiu, galėjo būti pavadinta Una /keltų kalba – „badas“/, o šviesiaplaukę mergaitę pavadino Blanša /prancūziškai – „balta“/..

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės – kaip šeimos arba giminės vardai – atsirado dar Romos respublikos laikais, maždaug 500 m.pr.m.e. Kiti tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės atsirado Gruzijoje ir Armėnijoje IV-VI a. Europoje pavardės pirmiausia atsirado Italijoje X-XI amžiais, o iš čia jas perėmė prancūzai, anglai, vokiečiai.

Continue reading „Kas mums “davė” pavardes?” →

alkatraso_kalejimas
Razausko žodis

Žmonės skirstosi į dvi grupes: tuos, kurie sėdi kalėjime, ir tuos, kurie turėtų sėdėti kalėjime/ M.Ašaras /prancūzų dramaturgas, 1899-1974/.

Mes įpratę manyti, kad kalėjimas – tai vieta, kur laikomi uždaryti žmonės, pažeidę įstatymus. Tačiau senovėje buvo kitaip.

Prieš kelis šimtmečius tituluotas asmenybes ir svarbius politinius veikėjus dažnai paimdavo į nelaisvę ir laikydavo kalėjimuose tol, kol jie neišsipirks, ar nepakeis nuomonės. Tik XIX a. pradžioje kalėjimai buvo pradėti naudoti kaip bausmės ir pataisymui žmonių, padariusių nusikaltimus, vieta.

Continue reading „Kas išrado kalėjimą?” →

smile
Razausko žodis

Šypsenos poveikis yra senesnis už pačios žmonijos istoriją. Net gyvūnai naudojo šią gudrybę. Pakėlus lūpų kampučius į burną patekdavo daugiau oro, balsas tapdavo aukštesnis ir riksmas nebeatrodydavo toks grėsmingas. Tai buvo pirmasis draugiškumo ženklas.

Šypseną, kaip džiaugsmo išraišką, žino visi žmonės, net nuo išorinio pasaulio atskirtos gentys Indonezijoje ar Naujojoje Gvinėjoje ir akli vaikai, negalintys jos nusižiūrėti iš aplinkinių.

Continue reading „Šypsotis, šypsotis, šypsotis” →

meteo_stotis
Razausko žodis

Žmogus nuo pat savo gimimo susiduria su gamtos reiškiniais, kurie jį maloniai arba nemaloniai veikia, nuo kurių priklauso jo gyvenimo sąlygos. Tokie gamtos reiškiniai kaip lietus, vėjas, griaustinis, pūga, karštis arba speigas vadinami meteorologiniais.

Vienas seniausių meteorologinių prietaisų yra vėjarodis /fliugeris/. Į Europą jis atkeliavo iš Rytų šalių dar ankstyvaisiais viduramžiais. 820 metais vyskupas Rampertas ant Tirolio bažnyčios smaigalio pritaisydino fliugerį. Vėliau vėjarodžiai, kartais gaidžio pavidalo, liaudies praminti “oro gaidžiais”, paplito labai plačiai.

Continue reading „Meteorologinių stebėjimų pradžia” →

kovo_astuntoji
Razausko žodis

Moteris, kaip pasakė kažkokie lengvabūdžiai poetai, sutverta meilei.

Aišku, ji visada ką nors myli. Retkarčiais pasitaiko, kad ji myli dargi savo vyrą.

Moters sudedamosios dalys yra šios: manufaktūra, kosmetika, nervai ir garsiakalbis.

Nežiūrint viso to, vyrai dėl nesuprantamų priežasčių jas myli, neišsiverčia be jų, gyvena su jomis, o kai kuriems pasiseka sulaukti netgi senatvės.

Continue reading „Moters dienos progai” →

klizma
Razausko žodis

Sutrikimas, apie kurį dauguma linkę nutylėti, kamavo jau senovės egiptiečius. Jie pirmieji ir pradėjo naudoti klizmas, kai nepadėdavo ricinmedžio sėklos ar figmedžio vaisiai.

Klizmą, kad organizmas išsivalytų nuo „kenksmingų sulčių“, naudoti ragino dar senovės graikų gydytojas Hipokratas /460-377 m.pr.m.e./. Buvo manoma, kad ji „nuskaidrina protą“, pakelia nuotaiką, išvalo odą ir atitolina senatvę.

Continue reading „Jos didenybė klizma” →

ciaudejimas_1
Razausko žodis

Čiaudėjimo istorija ilga kaip ir žmonijos, vadinasi, ir labai turtinga. Išliko gausybė įdomių, sąmojingų, poetiškų liaudies sakmių apie čiaudulį ir lydinčius jį palinkėjimus. Antai, Anglijoje, nusičiaudėjus, pasakoma: “Telaimina tave dievas“. Vokiečiai, rusai ir mes palinkime geros sveikatos, italai – laimės. Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose paploja delnais ir nusilenkia į nusičiaudėjusio pusę.

Šios tradicijos susijusios su prietarais. Pirmykštis žmogus manė, kad siela gyvuoja oro pavidalu, kuris yra galvoje. Nusičiaudėjus siela kuriam laikui /o gal ir visam/ galėjo išskristi kol nesutiks dievus. “Telaimina tave dievas“ reiškė – tegul siela neišskrenda. Nusilenkimas į nusičiaudėjusio pusę taip pat reiškė “Tegul jūsų siela neišskrenda“. Naujosios Zelandijos seniesiems gyventojams nusičiaudėjimas reiškia, kad jį palaimino aukščiausiasis. Tuo tarpu indai ir kinai susigūžia iš baimės – kažkur netoliese vaikšto mirtis.

Continue reading „“Būk sveikas” – nusičiaudėjus” →

misel_morgan_1
Razausko žodis

Romėnų metų skaičiavimas, jų mėnesių pavadinimai labai paplitę įvairiuose kalbose. Romėnai senovėje naudojosi kalendoriumi, kuris buvo padalytas į 10 mėnesių ir turėjo 304 dienas.

Lyginius skaičius prietaringi romėnai laikė „nelaimingais“, todėl mėnesiai turėjo arba 29, arba 31 dieną. Metai prasidėdavo pirmuoju pavasario mėnesiu – kovu – Martius, skirtu karo dievui Marsui. Gruodis – December – buvo dešimtasis – paskutinis mėnuo, kilęs nuo lotyniško žodžio „decem“ – dešimt. Laiko tarpas tarp gruodžio ir pavasario pradžios buvo „nemėnesinis“. Tokie metai žymiai atsilikdavo nuo saulės metų.

Continue reading „Kas vasario mėnesiui “nupjovė uodegą”” →

stalo_irankiai
Razausko žodis

PEILIS

Peilis, šakutė ir šaukštas – klasikiniai valgymo atributai, kuriais naudojasi milijonai žmonių, bet anaiptol ne visa žmonija. Pavyzdžiui, Azijoje daugiau naudojamas, matyt, dar klasiškesnis “padargas” – pagaliukai iš bambuko, juodmedžio ar dramblio kaulo. JTO duomenimis, pasaulyje tik apie milijardą  žmonių valgydami naudojasi peiliais ir šakutėmis, apie du milijardus – lazdelėmis, likusieji – iki šiol valgį ima pirštais.

Continue reading „Stalo įrankiai” →

talisman
Razausko žodis

Sprendžiant iš įvairių iškasenų, amuletai /talismanai/ atsirado kartu su žmonėmis, kartu su pirmomis mūsų žiniomis ir tikėjimais.

Amuletai – įvairių formų, dydžių, rūšių „laiminga“ skulptūrėlė, akmenukas ar papuošalas. Juos nešioja pakabintus ant kaklo arba pritvirtintus prie drabužių, norėdami pavergti merginos ar vaikino širdį, išlaikyti egzaminą, pasunkinti piniginę, išvengti ligų ir pavojų.

Vieni iš seniausių talismanų – mazgeliai. Pavyzdžiui, norvegų žvejai, išplaukdami į jūrą, iš senų žiniuonių gaudavo „gerų vėjų mazgų pluoštelius“ – mazgeliais surištas ir užkeiktas virves. Suomijoje tikėta, kad burtininkai vėjo galią gali „uždaryti“ trijuose mazguose. Atrišus pirmąjį mazgelį – papūs lengvas vėjas, atrišus antrąjį – į laisvę ištrūks stipresnis jo brolis, o trečiasis mazgelis laiko štormus ir uraganus.

Continue reading „Amuletai” →

dzentelmenas
Razausko žodis

Džentelmeno sąvoka atsirado viduramžiais. Iš pradžių taip buvo vadinami žmonės, gimę, kaip sakoma, „geroje šeimoje“.

Beje, žodis „gentelmen“ /gentle – kilmingas, man – žmogus/ anglų kalba kaip tik ir reiškia kilmingąjį. Kiek vėliau šis žodis taikytas ir aristokratams, tad džentelmenu laikytas kiekvienas, kuris turėjo giminės herbą ir galėjo įrodyti, kad yra kilęs iš garsios, senos didikų šeimos.

Bet prie kilmės netrukus buvo pridurti gero ir dorovingo elgesio reikalavimai. Džentelmenas turėjo būti ypatingai išauklėtas ir  išsiskirti iš kitų ypatingu gyvenimo būdu, kad jo žodžiu galima tikėti.

Continue reading „Džentelmenas” →

arbatpinigiai_6
Razausko žodis

– Apie ką svajoja kelneriai ar kiti paslaugų patarnautojai?

– Apie tai, kad žmonės valgytų namuose ir kitaip apsitarnautų, o arbatpinigius pervestų į jų sąskaitas.

Na, o jeigu rimtai?

Arbatpinigiai – tai atsilyginimas keliom smulkiom monetom už bet kokį gerą ir patikusį patarnavimą. Dosnūs arba skurdūs arbatpinigiai aptarnaujančiam kavinių, restoranų, viešbučių personalui – tai sritis, kurioje atsiskleidžia nacionalinis charakteris, nes šios srities paprastai nereguliuoja jokie vyriausybės nutarimai. Tiesiog šalyje susiklosto tam tikros tradicijos, kurių laikomasi it įstatymų.

Continue reading „Duoti arbatpinigių…” →