Iliuzijų namas. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) trečiadienį vykusiame partijos prezidiume nutarė teikti siūlymą, kad Seimo rinkimuose būtų išsaugotos tiek daugiamandatė, tiek vienmandatės rinkimų apygardos, taip iš esmės paliekant šiuo metu veikiantį modelį.
Seime suburtai rinkimų sistemų peržiūros darbo grupei vadovaujantis konservatorius Andrius Vyšniauskas tvirtina, kad pakeitus balsavimo tvarką ir parlamentarus renkant vien pagal partijų sąrašus, būtų pakenkta politinės sistemos stabilumui, kadangi tuomet daugiau mandatų į Seimą iškovotų tokios radikalios politinės jėgos kaip „Drąsos kelias“ ar Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija-tautininkai.
„Dabartinė sistema būtent dėl vienmandačių apygardų apsaugo partinę ir politinę sistemą nuo labai radikalių politinių jėgų. Jeigu žiūrime į buvusių rinkimų rezultatus, kaip sekdavosi tokioms radikalioms politinėms jėgoms 2016 metais, tai jiems vienmandatėse sekėsi ganai sunkiai, o jeigu būtų vien proporcinė sistema, tai jie būtų turėję dvigubai, o kartais net daugiau mandatų, kas atitinkamai jų politinį svorį padidinę“,– Eltai sakė A. Vyšniauskas.
Konservatorius tvirtina, kad TS-LKD sprendimą išsaugoti vienmandates apygardas priėmė pasirėmusi skaičiavimais ir įvertinusi, kad būtent mažoritarinė rinkimų sistema apsaugo parlamentą nuo galimybės radikalioms politinėms jėgoms iškovoti daugiau mandatų.
Rinkimų sistemų peržiūros darbo grupės vadovas tikina, kad šiuo metu veikianti mišri rinkimų sistema kartu užtikrina ir politinės sistemos stabilumą, kadangi būtent vienmandatėse apygardose leidžiama iškovoti daugiau mandatų didžiausią pozityvų vertinimą turinčioms politinėms jėgoms.
„Mūsų sistema panaudoja tiek proporcinės sistemos elementus, tiek mažoritarinės, fiksuoja mūsų politinę sistemą ties 6-7 politinėmis jėgomis ir atitinkamai tos politinės jėgos, pozityvesnės politinės partijos susilaukia didesnio palaikymo nei tos, kurios turi per daug neigiamo vertinimo. Dėl to radikalioms politinėms jėgoms, kaip pavyzdžiui „Drąsos kelias“, kurie peržengia 5 proc., vienmandatės apygardos yra sudėtinga erdvė konkurencijai“,– teigia A. Vyšniauskas.
ELTA primena, kad kovo 17 d. Seimo valdyba sudarė darbo grupę, kuri iki rugsėjo 10 d. turės peržiūrėti Lietuvos rinkimų sistemų veikimą, apibendrinti teikiamus siūlymus ir pateikti reikalingus įstatymų pakeitimus. Darbo grupės vadovu paskirtas A. Vyšniauskas. Iliuzijos. Slaptai.lt nuotr.
Darbo grupę sudaro: A. Vyšniauskas (vadovas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija), Valentinas Bukauskas (vadovo pavaduotojas, Darbo partijos frakcija), Dalia Asanavičiūtė (TS-LKD frakcija), Andrius Kupčinskas (TS-LKD frakcija), Raimundas Lopata (Liberalų sąjūdžio frakcija), Rasa Mačiulytė (Seimo kanceliarija), Vytautas Mitalas (Laisvės frakcija), Audronė Ožiūnienė (Seimo kanceliarija), Julius Sabatauskas (Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija), Stasys Šedbaras (TS-LKD frakcija), Rita Tamašunienė (Mišri Seimo narių grupė).
Apie pasitraukimą iš šios grupės, dar prieš pradedant jos darbą, pranešė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tuomet „valstiečiai“ tvirtino, kad iš esmės nepritaria radikaliai rinkimų sistemos pertvarkai, kurią, pasak jų, inicijuoja valdantieji. Į darbo grupę iki LVŽS pasitraukimo buvo įtrauktos frakcijos narės Rima Baškienė bei Guoda Burokienė.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vilnius, rugsėjo 8 d. (ELTA). Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) antradienį neregistravo „Drąsos kelio“ keliamos kandidatės į Seimą Neringos Venckienės. Jos kandidatūrą partija siekė kelti daugiamandatėje ir vienmandatėje Garliavos apygardoje.
Kaip pažymėjo VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė, asmuo, kuris jau yra sulaužęs parlamentaro priesaiką ir kuriam įvykdyta apkalta, remiantis įstatymais, negali būti renkamas Seimo nariu. Ji taip pat priminė Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją.
N. Venckienė prašė nušalinti dalį VRK narių: tikino, kad jos kandidatūra teisėta
Pati N. Venckienė prašė nušalinti L. Matjošaitytę, VRK narius – Maksimą Reznikovą, Gitaną Matiekuvienę ir Jūratę Lebedevienę – nuo balsavimo dėl šio sprendimo.
„Aš išvykau, nes man buvo 39 kaltinimai. (…) JAV dėl 35 kaltinimų manęs nesutiko išduoti. (…) Aš net būdama JAV ruošiau įstatymų projektus“, – aiškino N. Venckienė. Pasak jos, VRK nariai, kurie buvo deleguoti partijų, ir pati VRK pirmininkė yra neigiamai nusiteikę jos atžvilgiu.
L. Matjošaitytė ir kiti VRK nariai, bendru VRK sprendimu, nebuvo nušalinti nuo šio klausimo.
„Manau, kad VRK neturėtų spręsti šio klausimo, nes mano registravimas kandidate atitinka (…) reikalavimus“, – kalbėjo N. Venckienė, vardindama įstatymų nuostatas.
Ji pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), nagrinėjęs nušalinto prezidento Rolando Pakso bylą, yra nurodęs, jog asmeniui turi būti leidžiama pakartotinai kandidatuoti į Seimą. Pasak N. Venckienės, toks išaiškinimas taikytinas ir jai.
Tiesa, VRK pirmininkė L. Matjošaitytė dar prieš tai paaiškino, kad EŽTT nuosprendžio įgyvendinimas nėra VRK prerogatyva.
„Čia nėra jokių išankstinių nusistatymų prieš jus, kaip asmenį. Mes vertiname konkrečią situaciją“, – sakė L. Matjošaitytė.
Vis dėlto N. Venckienė toliau tikino, kad jokie Lietuvoje galiojantys įstatymai nedraudžia jai kandidatuoti į šalies parlamentą. Diskusija tarp VRK ir N. Venckienės truko per valandą.
Galiausiai VRK nariai balsavo už tai, kad N. Venckienė nebūtų registruojama kaip kandidatė į Seimą. N. Venckienė patikino, kad sprendimą skųs EŽTT ir, kaip teigė ji, yra įsitikinusi, kad bus pripažinta jos tiesa.
N. Venckienė iš Lietuvos išvyko 2013-ųjų pavasarį, prieš Seimui panaikinant jos teisinę neliečiamybę, primena ELTA. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime.
Praėjusių metų lapkritį N. Venckienė pargabenta į Lietuvą. Buvusi teisėja yra kaltinama, kad trukdė teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdė sveikatą bei pasipriešino valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politinė partija „Drąsos kelias“ penktadienį skelbia pateikusi dokumentus Vyriausiajai rinkimų komisijai dalyvauti spalio 11 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose.
Rinkimų sąrašą veda buvusi Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė.
Kaip teigiama partijos pranešime, „Drąsos kelio“ sąraše kandidatuoja buvę Seimo nariai, teisininkai, verslininkai, profesinių sąjungų atstovai ir nevyriausybinių organizacijų nariai.“
Daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kaip nurodoma pranešime, kandidatuos 49 „Drąsos kelias“ politinės partijos kandidatai.
Ar įstengs TS-LKD peržengti priešiškumo tiems rinkėjams, kurie susirūpinę Garliavos mergaitės likimu, barjerą.
Iš pradžių priešiškumo nebuvo
Pasiremsiu TV3.lt skelbtu Jūratės Vaižgauskaitės straipsniu (2019.11.11) “ Garliavos istorijos aidai: kaip politikai kilo, krito, gynė ir išsižadėjo”, atkreipdamas dėmesį tik į TS-LKD pozicijos kaitą šioje istorijoje. Aš pats įdėmiai stebiu šią istoriją ir laikau straipsnyje pateikiamus faktus patikimais.
TS-LKD partijos patriarchas Vytautas Landsbergis nevengė pareikšti savo nuomonę apie Garliavos įvykius, N. Venckienės dukterėčios paėmimą iš tetos ar teismų darbą. Daug kas prisimena V. Landsbergio kvietimą žmonėms „nestovėti po medžiu“. Jis ragino partiją nenusisukti nuo to, kas vyksta Garliavoje.
Šviežiai komentuodamas įvykius, kai Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra 2012 metų gegužės 17 dieną buvo perduota motinai, žiniasklaidoje jis tikino, kad jo pozicija yra gana aiški. „Pozicija ir negali būti kitokia, tik vienašališka. Kitas atvejis būtų nusiplauti rankas ir nematyti, kas vyksta. Aš nemanau pasiduoti bandymams užčiaupti burną ir nepareikšti savo nuomonės“, – “Lietuvos Rytui” sakė politikas.
2012 metų pavasarį vykusiame konservatorių partijos suvažiavime V. Landsbergis ragino bendražygius atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Garliavoje, užsiminė apie, jo manymu, abejotiną teisėsaugos darbą, pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012 metų gruodžio mėnesį duotame interviu portalui bernardinai.lt V. Landsbergis sakė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi.
Kada atsirado priešiškumas
Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti, minėtame interviu tęsė V. Landsbergis. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni. Aiškiai buvo galima spėti ir tai pasitvirtino – jie darys viską, kad Neringa Venckienė kurtų partiją. Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite. Atrodė, kad suprato. Bet ji turėjo kitus nuolatinius patarėjus, kurių, matyt, klausė ir kurie, matyt, jai sakė: taip visa Lietuva pakilusi, eisime ir visus nušluosime… Gal patikėjo moteriškė? Ji nėra didelio proto, atleiskite man. Jai pradėjo pūsti miglas, kad ji gali būti prezidente, kad ji tokį palaikymą turi“, – apie N. Venckienę ir konservatorių partijos poziciją Garliavos klausimu tuomet kalbėjo V. Landsbergis.
Taip ir įvyko. Atsirado “Drąsos kelias” su jo idėjine lydere N. Venckiene. Partija įregistruota 2012 m. kovą, o spalį įvyko Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. “Drąsos kelias” jame gavo 7 vietas, TS-LKD – 30.
2013 metais pavasarį V. Landsbergis reziumavo santykius su N. Venckiene. Kai pradėjo aiškėti ta sudėtinga ir daug žmonių jaudinanti byla dėl mergaitės buvimo vienuose ar kituose namuose, kad ją galima „išimti“ kaip daiktą pagal antstolio specialiai sudarytus įgaliojimus ir su visa kariuomene, tai man atrodo, kad čia yra kažkas ne taip. <…> O jeigu man tai kelia klausimų ir kai kas nepatinka, ir aš apie tai pasakau, tai nereiškia, kad aš įstojau į N. Venckienės partiją“, – tuomet aiškino politikas.
Suprantamas TS-LKD priešiškumas “Drąsos keliui”, Seimo rinkimuose galimai atitraukusiam dalį konservatorių rinkėjų kitų partijų naudai arba iš viso nenuėjusių balsuoti.
Artėja eiliniai Seimo rinkimai.
V. Landsbergio pranašystė “ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite” išsipildė. Galima tik spėlioti, kokia būtų buvusi TS-LKD pozicija aiškinantis tiesą galimos pedofilijos, žmogžudysčių, smurto prieš mergaitę istorijoje, jei “Drąsos kelias” nebūtų įkurtas, bet manyčiau, kad teigiama.
Artėjant Seimo rinkimams Garliavos įvykių atžvilgiu aktyvūs rinkėjai pasiskirstę į tris grupes.
Spėju, didžiausią grupę sudaro abejingieji.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kita grupė įsitikinusi, kad pedofilija buvo, ją dengia teisėtvarka ir teisėsauga, mergaitė pagrobta, panaudojant prieš ją smurtą, ir ji arba negyva, arba psichiatrinėje po tokių psichinių traumų, arba, geriausiu atveju, slepiama svetimoje šalyje, nežinia kokiose sąlygose.
Trečioji grupė įsitikinusi, kad viskas vyksta pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautines konvencijas – įrodyta, kad žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai niekaip su pedofilija nesusiję, nes pedofilijos nebuvo, o mergaitę saugo įstatymai, ji yra saugi.
Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, komentarų po straipsniais portaluose antrosios grupės šalininkų kur kas daugiau, negu trečiosios, arba bent jau jie žymiai aktyvesni.
Jei TS-LKD atsieti nuo rinkėjų, tai ji, bent formaliai, priklauso trečiajai grupei. Tai patvirtina ir pranešimas, kad vaikų psichiatras Linas Slušnys kandidatuos į Seimą TS-LKD sąraše. Šis vaikų psichiatras mergaitės smurtinį (mano nuomonė) atėmimo iš globėjos aktą pavadino teisiškai nesmurtiniu. Po to mergaitės likimu, kiek žinau, nesidomėjo.
Atlaidumas ir gailestingumas
Bet Deimante Stankūnaite susidomėjo Jungtinių Tautų specialus komitetas, įtraukęs ją į dingusių be žinios sąrašą, paaiškinant:
“Ataskaitiniu laikotarpiu buvo paduotas prašymas dėl neatidėliotinų veiksmų Deimantės Stankūnaitės atžvilgiu, seksualinio išnaudojimo aukos, įtariama, su tyliu motinos sutikimu ir dalyvaujant valstybės institucijoms, kuri dingo, sulaukusi 8 metų (skubių veiksmų prašymas Nr. 569/2019). Atsakyme valstybė narė informavo komitetą, kad Deimantė buvo surasta ir šiuo metu saugoma įstatymų. Nepaisant to, atstovas paprašė valstybės, šios Konvencijos Šalies, patvirtinti tikslią Deimantės buvimo vietą ir leisti susisiekti su ja. Kitas pranešimas bus išsiųstas valstybei, šios Konvencijos šaliai.”
Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
During the reporting period, a request for urgent action was registered on behalf of Deimantė Stankūnaitė (urgent action request No 569/2019) a victim of sexual exploitation allegedly committed with the mother’s acquiescence and the involvement of State authorities, who disappeared at the age of 8. In its reply, the State party informed the Committee that Deimantė had been found and was currently under the protection of the law. Nevertheless, the representative requested the State party to confirm Deimantė’s exact whereabouts and allow contact with her. A follow-up note will be sent to the State party (iš oficialaus JT tinklalapio).
Viskas paprasta ir aišku, prašytojas nori įsitikinti, kad Deimantė gyva, ir sužinoti, kaip ji gyvena. Matyt, pagal tarptautines konvencijas tai – šventa prašytojo teisė, kurią, jei Deimantė gyva, yra visiškai nesunku įgyvendinti.
Dvi iš šešių krikščioniškų dorybių – atlaidumas ir gailestingumas. Jas labai naudinga žinoti einant į rinkimus su viešais pareiškimais. Taip pat, ir savų klaidų pripažinimas, pavyzdžiui, TS-LKD kandidatui į Seimą viešai pripažinus kažkada klydus, o dabar pakeitus nuomonę.
Be to, tylėjimas reiškia sutikimą. Negi TS-LKD sutinka, kad galimai valdančiąją partiją, pagrindinį jos konkurentą, į Seimo rinkimus vesiantis lyderis Garliavos istorijoje – be nuodėmės? Net po to, kai aštuonerius metus slėptas video įrašas, padarytas 2012 m. gegužės 17 d. namo viduje Garliavoje, neseniai buvo išsiųstas visoms suinteresuotoms valstybės institucijoms?
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.Ekspertai vieningai sutaria, kad partija „Drąsos kelias“ turi labai mažai šansų atgimti ir patekti į parlamentą.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius įsitikinęs, kad buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės įkurta partija vėl išpopuliarėti gali nebent dėl žiniasklaidos rodomo pernelyg didelio dėmesio.
Tuo tarpu kitas VDU profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžia, kad apskritai „Drąsos kelio“ patekimo į Seimą istorija rodo, koks menkas Lietuvoje yra politinis gyvenimas.
A. Krupavičius įsitikinęs, kad „Drąsos kelio“ partijos nariai puoselėja viltį, jog dėl daug visuomenės dėmesio susilaukusios N. Venckienės ekstradicijos partija vėl atgims. Nepaisant to, politologas sugrįžtančio partijos populiarumo ženklų kol kas nemato.
„Kol kas visuomenės nuomonės tyrimai nerodė jokių ženklų, kad „Drąsos kelias“ kaip politinė partija galėtų atgimti. „Drąsos kelias“ yra vieno klausimo politinė organizacija ir nuo pat savo atsiradimo ji balansavo tarp išgyvenimo ir išnykimo ribos ir kurį laiką politikoje apskritai nesireiškė“, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Anot politologo, N. Venckienės ekstradicija yra naujas, papildomas impulsas pamėginti susigrąžinti buvusius šalininkus ir patekti į parlamentą, o didžiausią įtaką tam gali padaryti žiniasklaida.
„Daug kas priklausys nuo žiniasklaidos vaidmens, nes 2010-2012 metais „velnio advokato“ vaidmenį atliko būtent žiniasklaida, mat ji kasdien „Drąsos kelio“ grupę rodė, kalbino, visomis įmanomomis priemonėmis populiarino ir turėjome rezultatą, kad Seimo rinkimuose jie peržengė 5 proc. rinkimų dalies barjerą“, – partijos sėkmės priežastį įvardino ekspertas.
Politologo įsitikinimu, jei „Drąsos kelias“ vėl taptų viena svarbiausių viešojo diskurso temų, partija vėl galėtų atgimti.
„Jeigu žiniasklaidos priemonės vėl elgsis kaip 2010-2012 metais ir Venckienė bei „Drąsos kelias“ taps viena svarbiausių viešojo diskurso temų, tai galimas „Drąsos kelio“ prisikėlimas iš numirusiųjų“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Krupavičius.
Paklaustas, kaip vertina apie viešojoje erdvėje eskaluojamą idėją, kad priėmus atitinkamas Konstitucijos pataisas N. Venskienė vėl galės kandidatuoti į Seimą, A. Krupavičius laikosi pozicijos, kad tokie pamąstymai kol kas yra visiškai neaktualūs.
„Ta tema gali būti aktuali tik 2024 metų Seimo rinkimuose. Dabar ta pataisa bus neaktuali, nes nebus praėjęs dešimties metų laikotarpis, todėl čia pilstymas iš tuščio į kiaurą, tema neverta jokios viešos diskusijos“, – Eltai teigė politologas.
Kalbėdamas apie N. Venckienės ekstradiciją bei pateiktus kaltinimus, analitikas pabrėžė teisinių institucijų vaidmenį komunikuojant su visuomene. A. Krupavičiaus nuomone, jei komunikacijos procese trūksta viešumo ir konkretumo, tai skatina spekuliacijas, kurios daro prielaidą įvairių politinių organizacijų atsiradimui.
VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Teisinės institucijos turi atlikti savo darbą ir nesileisti į viešas diskusijas, bet viešumo ir konkretumo turi būti pakankamai, kad neatsirastų pagrindo nepagrįstoms spekuliacijoms. Būtent spekuliacijos, dalinis informavimas yra labai stiprus šaltinis įvairiausio pobūdžio politinėms organizacijoms“, – sakė politologas.
VDU Filosofijos katedros profesorius G. Mažeikis taip pat yra įsitikinęs, kad N. Venckienės ekstradicija „Drąsos keliui“ didelio populiarumo neatneš.
„Nemanau, kad šitas (N. Venckienės. – ELTA) grįžimas sukeltų didesnių arba svaresnių pasekmių. Manau, kad „Drąsos kelio“ ir Venckienės laikas praėjęs“, – Eltai teigė filosofas.
Pasak G. Mažeikio, Lietuvos visuomenė, iškilus kokiai nors spontaniškai problemai, yra labai greitai suaudrinama ir politiškai poliarizuojama.
Filosofo teigimu, bet kas, sukėlęs didesnį skandalą, gali poliarizuoti visuomenę sąlyginai trumpam laikui, pavyzdžiui metams, ir taip netgi paralyžiuoti politinį gyvenimą.
„Jeigu politinis gyvenimas susiveda tiek į administravimą, kad bet koks mažiausias įvykis gali sukelti tokių didelių pasekmių visai Lietuvos visuomenei, tai reiškia, kad pats politinis gyvenimas yra toks amebiškas ir tiek mažai integruotas į politinį pasaulio, Europos, regiono, kaimyninių šalių ir vidaus gyvenimą, tiek mažai protesto akcijų, tiek mažai įvykių reikšmingų, kad šitas įvykis tampa pats reikšmingiausias ir struktūruojantis visą visuomenės politinę aplinką“, – „Drąsos kelio“ populiarumą aiškino G. Mažeikis.
Anot filosofo, kad pakliūtum į Seimą ir galėtum daryti perversmus Lietuvoje, reikia labai mažai – tik mokėti pasinaudoti spontaniškai iškilusia problema.
Komisijos posėdis prasidėjo diskusija, ar šis turi būti uždaras, mat parlamentarai anksčiau buvo susipažinę su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir norėjo užduoti su ja susijusių klausimų. Pagaliau komisijos nariai nusprendė, kad pirmoji posėdžio dalis bus atvira.
Pasiklausiau 2013 m. kovo 27 d. Žinių radijo laidos „Aktualusis interviu“, kuriame Seimo nariai Kęstutis Masiulis (TS-LKD) ir Vytautas Matulevičius (Drąsos kelias) buvo klausiami, ar gerai daro prokurorai, neduodami Seimo komisijai Garliavos šturmo vaizdo įrašo?
Priminsiu, kad Seimo komisija šiuo metu sprendžia, siūlyti Seimui, ar nesiūlyti atimti iš Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.
2013 m. kovo 13 d. į Seimo laikinąją tyrimo komisiją atvykęs Generalinis prokuroras Darius Valys, Generalinės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Radišauskas ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Nina Raugienė prašomo vaizdo įrašo nepateikė.
Generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis kreipėsi į Seimą dėl finansinėmis machinacijomis kaltinamų Darbo partijos narių Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės teisinės neliečiamybės panaikinimo. D. Raulušaitis pažymėjo, kad Prokuratūra šiuos Darbo partijos atstovus Seime prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jų laisvę.
Jo teigimu, į Generalinę prokuratūrą dėl V. Uspaskicho, V. Gapšio ir V. Vonžutaitės imuniteto panaikinimo kreipėsi Vilniaus apygardos teismas. „Darbiečių“ pirmininkas V. Uspaskichas, Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju neseniai išrinktas V. Gapšys ir V. Vonžutaitė kaltinami sukčiavimu.
Žinomas posakis – „Laužtis per atviras duris vietoj to, kad tiesiog įeiti“ – taip šiandien galima apibūdinti didesnės tautos dalies elgesį. Gegužę apklausoje tik 4,6 proc. išreiškė pasitikėjimą partijomis, o Seimu – apie 10 procentų. Keikiame visus beveik pamatuotai, tik kaltės sau neprisiimame. Tų skaičių kūrėjai ir gimdytojai juk esame mes patys. Ar galime savo sukurtus vaisius niekinti? Rašome kalnus skundų, piketuojame, mitinguojame, sveikatą gadiname, pinigus mėtome, gaištame laiką negalėdami dirbti tikrai kūrybinių ir ateičiai prasmingų darbų, šiandien pasodinti medį ar pasižiūrėti į saulėtekį.
Akivaizdu, kad šie rinkimai į Seimą bus kitokie negu iki šiol. Politinių paradigmų kaita geopolitiniame lygmenyje jau iš teorinio lygmens leidžiasi į realybę ir pradeda gąsdinti tradicinių parlamentinių partijų ideologus.
Štai buvęs VSD viršininkas Mečys Laurinkus, dabar tapęs politologu ir labai pamėgęs prorusišką tribūną („Lietuvos rytą“), viename iš savo straipsnių 2011 metų rugpjūčio pabaigoje rašė: „Gali atsirasti nauja, jau dabar agresyviai pulsuojanti nacionalizmo tema, kuri iš esmės politinės sistemos nepakeis, bet gali kitaip nei tikimasi sudėlioti būsimos politinės mozaikos daleles. Įsižiebus tautinės savimonės lemputei lietuvių galvose nacionalizmo tema per istorines pervartas visada buvo aktuali.
Valdančiosios partijos (kartu ir vadinamosios opozicinės, nes jos irgi dalyvauja teisės aktų priėmimuose bei „pinigų dalybose“), pasiskyrusios sau kelias dešimtis milijonų litų, o kitoms partijoms nepaskirdamos nė cento, suvaržydamos reklamą televizijoje, internete, spaudoje (pagal „įstatymus“ visos partijos turi mokėti vienodą reklamos mokestį) ir apsimetančios demokratinėmis, vėl bus atvestos į valdžią, kad toliau apkrautų mokesčiais (A. Kubilius tą jau pažadėjo daryti po rinkimų).
O pačios – klestėtų, pasidalinusios milijardais disponuojančias ministerijas. Viskas bus padaryta tų pačių „ištikimųjų“ partijos mylėtojų rankomis, taip užkraunant ant visos Tautos pečių nesąmoningo, netgi plėšikiško, valdymo vaisius. Tad atskirų partijų rinkėjai, balsuojantys už tas penkias – šešias partijas, jau eilę metų sėdinčias Seime, balsuoja už jų finansinę-politinę-teroristinę diktatūrą – taip galima įvardinti „valdymą“, kai sau pasiskiriamos ministerijos bei valstybės lėšos.
Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.
Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.
Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.
Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.
Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.
Jeigu būčiau verčiamas nurodyti bent vieną teigiamą poslinkį šiandieninėje Lietuvos politikos arenoje, – neturėčiau ką pateikti.
Kur tie gerieji pavyzdžiai?! Iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms pagrindiniu politikų užsiėmimu tapo pažadų dalinimas.
Pažadai dalinami televizijos ekranuose, internetiniuose portaluose, laikraščių puslapiuose. Net ir Facebook erdvė jau užversta lietuviškaisiais pažadais.
Kam kreipti dėmesį į tuos kalbėjimus, jei žinome, kad pažadai vis tiek nebus įgyvendinti? Nepamirškime, politikai pasižymi itin lakia fantazija tik tada, kai reikia ieškoti pasiteisinimų, kodėl per ketverius metus jie nesugebėjo realizuoti vieno ar kito uždavinio.
Ariogaloje įvykęs tradicinis politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis sukėlė sąmyšį visuomenėje.
Sąmyšis sukeltas “kieta” rezoliucija, kurioje naujos partijos, ypač “Drąsos kelias”, priskiriamos prie blogųjų.
Vienoje rezoliucijoje buvo pasakyta: “Sąskrydžio dalyviams didelį rūpestį kelia naujai susikūrusių ir vis dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvirai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa.
Puiku – jau šiek tiek daugiau žinome apie vadinamąsias nesistemines partijas, šių metų rudenį trokštančias patekti į Seimą. Savo kandidatų sąrašą neseniai paskelbė “Drąsos kelias”.
Maždaug tuo pačiu metu savųjų kandidatų sąrašą įvardino ir judėjimo “Už Lietuvą Lietuvoje” vadovai.
Atvirai kalbant – nieko įspūdingo. Ir vienoje, ir kitoje grupėje esama žmonių, už kuriuos norėtųsi balsuoti. Pavyzdžiui, be didesnių svarstymų balsuočiau už prof. Vytautą Daujotį, kunigystę sustabdžiusį Joną Varkalą, tautininką Gintarą Songailą, žurnalistą Gintarą Aleknonį.
Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.
Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.
Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.
